…kad mama nemanytų, kad aš homoseksuali.

Juokinga?! Man ne…

-Dukrele, gal kokį berniuką nusižiūrėjai mokykloje?

-Ne

-O tai ko taip? Tavo metų, tavo seserys jau po Anciūnų šokius bėgiojo su bernais.

-Nematau reikalo

– Hmm…mes su tavo seserimis pakalbėjom, kad labai jau keista, kad nesidomi berniukais. Gal… gal…mergaitės tau patinka?

Po tokių mamos žodžių pasijaučiau kaip plyta trenkta. Taip, į vaikinus nekreipiu dėmesio, taipogi neteko kankintis dėl (ne)laimingos meilės ar besaikio susižavėjimo. Klasiokių pasakotas “drugelių jausmas pilve” (kas skamba totaliai juokingai) manęs dar neaptiko. Ar dėl to blogai jaučiuosi? Ne, nors ir prarandu tikrąjį paauglystės džiaugsmą (o jau beveik ir paauglystės saulėlydis, juk 17), bet bent jau nereikia elgtis kaip elgiasi mano bendraamžės – dūsauti (kai JIS tavęs nemato ar net nepažįsta), verkšlenti (kai išsiskyri su JUO), išsisukinėtI(kai JIS atsibosta)…

Bet aš tikrai nehomoseksuali (nors tai nieko blogo). Nes juk turėčiau jausti potraukį tai pačiai lyčiai, o aš tiesiog nejaučiu jokiai. Kadangi tokią būseną įvardinti sunku, labiausiai tiktu lengvas frigidiškumo lygis.

Taigi… Ieškau vaikino, tam, kad mama nemanytų, kad aš homoseksuali. Tinka įvairiausi variantai.

(by *moosekleenex)

]]>

Facebook comments: