BlogasPavadinimas

“Demonas ir panelė Prym”

<![CDATA[

Apsileidau, nes niekaip negaliu perskaityti naujų knygų. Turbūt taip yra todėl, kad paskutinės mano skaitytos, naujos knygos mane apvylė… Tad savaitės bėgyje užsinorėjusi perskaityti ką nors skanaus, greito, bet turiningo pasirinkau Paulo Coelho “Demonas ir panelė Prym”(tai buvo trečias kartas kai ją skaičiau). Šiaip Coelhas tikrai puikus rašytojas, tik man nepatinka, kad jo knygos tikrai labai panašios vieną į kitą.Bet visi tie filosofiniai nuklydimai, pasakojimai įkvepia kažkam naujo. Mane įkvėpė vėl papaišyti, tad štai  keletas naujų mano keverzonių bei ištraukos iš knygos, kurios priverčia susimąstyti, o gal net perskaityti visą knygą “Demonas ir panelė Prym”.

 

 

-Siūlau jums įminti mįslę: kuri iš visų mūsų gyvenimo dienų niekada neateina?

Šantalė nežinojo, ką atsakyti.

-Rytojus,-pasakė svetimšalis.

 

 

-Sumanęs piešti šį  paveikslą, Leonardas da Vinčis susidūrė su vienu dideliu sunkumu: turėjo pavaizduoti Gėrį- Jėzaus pavidalu-ir Blogį-kaip Judą, draugą, kuris per vakariene pasiryžta Jį įduoti. Dailininkas įpusėjęs nutraukė savo darbą, kol pavyks surasti idealius modelius.

Sykį klausydamasis  giesmininkų choro pamatė vieną berniuką, tobulai tinkantį Kristui pavaizduoti. Pasikvietė jį į savo dirbtuvę ir nupiešė daug jo etiudų ir eskizų.

Prabėgo treji metai. „Paskutinė vakarienė“ buvo beveik baigta- bet da Vinčis vis dar nerado idealaus modelio Judui. Kardinolas, atsakingas už bažnyčią, pradėjo jį spausti, ragindamas pagaliau baigti freską.

Daugelį dienų ieškojęs dailininkas griovyje pamatė per anksti susenusį, girtą, skarmaluotą jaunuolį. Paprašė padėjėjų, kad jie kaip nors jį atgabentų į bažnyčią, nes nebeturėjo laiko piešti eskizų.

Vargeta, nelabai suprasdamas, kas vyksta, buvo ten nuneštas:dailininko padėjėjai jį pastatė ant kojų, ir da Vinčis ėmė kopijuoti bedievystės, nuodėmės, egoizmo žymes, taip aiškiai įsirėžusias jo veide.

Jam baigus, pavargėlis- jau truputį išsiblaivęs- atsimerkė ir prieš save pamatė paveikslą.

-Jau esu jį matęs anksčiau!- liūdnai ir drauge sutrikęs šūktelėjo jis.

-Kada?-nustebęs paklausė da Vinčis.

-Prieš trejus metus, kai dar nebuvau praradęs visko, ką turėjau. Tuo metu giedojau chore, svajojau apie daugelį dalykų, ir dailininkas mane pakvietė pozuoti Kristaus veidui.

 

 

 

 

-Kaip sakiau, Ahabas žinojo istoriją apie dangų ir pragarą, kurią tėvai  seniau pasakodavo savo vaikams, tačiau kuri šiandieną jau užmiršta. Žmogus, jo arklys ir šuo traukė keliu. Kai jie ėjo pro didelį medį, trenkė žaibas, ir visi krito negyvi. Bet žmogus nesuprato palikęs šį pasaulį, tad toliau žingsniavo su abiem savo gyvuliais:kartais mirusieji ne iš karto suvokia naują savo padėtį…

Kelias buvo labai tolimas, įkalnėn, kaitino saulė, juos pylė prakaitas ir troškino. Už kelio posūkio jie pamatė nuostabius vartus, vieno marmuro, o toliau aukso plytelėmis grįsta aikštę, kurios viduryje stovėjo fontanas su trykštančiu krištoliniu vandeniu. Keleiviai pasuko prie žmogaus, saugančio vartus.

-Laba diena.

-Laba diena,- atsakė sargybinis.

-Kokia čia vieta, tokia nepaprastai graži?

-Tai dangus.

-Kaip gerai, kas atėjome į dangų, esame labai ištroškę.

-Ponas galite įeiti ir atsigerti vandens, kiek panorėsite…

Ir sargybinis parodė fontaną.

-Mano arklys ir šuniukas taip pat labai ištroškę.

-Labai gaila,- atsiliepė sargybinis. – Gyvuliams čia įeiti negalima.

Žmogus labai nusivylė, nes buvo be galo ištroškęs, tačiau neketino gerti vienas;padėkojo sargybiniui ir patraukė toliau. Ilgai kopę įkalnėn, jau išsekę, priėjo vietą, kur stovėjo seni varteliai į sodybos kelią, apsodintą medžiais. Po vienu medžiu šešėlyje gulėjo vyras su kepure, tikriausiai miegojo.

-Laba diena,- tarė keleivis.

Vyras atsakė linktelėdamas galvą.

-Mes labai ištroškę, aš , mano arklys ir mano šuniukas.

-Antai tarp tų akmenų yra šaltinis,- parodė žmogus.- Gerkite į valias.

Žmogus, arklys ir šuniukas nuėjo prie šaltinio ir atsigėrė.

Keleivis grįžo padėkoti.

-Grįžkit kada panorėję,-atsakė vyras.

-Kad žinočiau:kaip vadinasi ši vieta?

-Dangus.

-Dangus? Bet sargybinis prie marmurinių vartų, sakė, jog ten dangus!

-Ten ne dangus, ten pragaras.

Keleivis apstulbo.

-Jūs turite jiems uždrausti dangstytis jūsų vardu! Dėl šios klaidingos informacijos gali įvykti daug nesusipratimų!

-Nieku gyvu. Iš tikrųjų jie daro mums didelę paslaugą. Nes ten lieka tie, kurie geba palikti geriausius savo draugus…

 

Vieną iš įdomiausių pasmerkimo aprašymų jis rado arabiškoje knygoje:ten buvo sakoma, kad atsiskyrusi nuo kūno siela turi eiti tiltu, tokiu  siauručiu kaip skustuvo ašmenys, kurio dešinėje  yra rojus, o kairėje eilė ratų, vedančių į žemės gelmių tamsybes. Prieš stodamas ant tilto (knygoje neaiškinama, kas yra tilto gale), kiekviena siela dešinėje rankoje neša atsineša savo dorybes, kairėje savo nuodėmes-pagal pusiausvyros dėsnį ji nukris į tą pusę, į kurią ją nutrauks žemėje padaryti darbai.

]]>

Facebook comments:

Profile photo of vjusta

Author: vjusta

Kaip mama mano sako: "Kuo tolyn, tuo labiau kvaišti" Sveiko gyvenimo būdo propaguotoja, stebinanti žmones (blogai ar gerai- nežinau). Provincijos mergelė pasižyminti frigidiškumu. Nuolatinė blogosferos lankytoja, kartkartėmis ir jos pildytoji.

Comments are closed.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Skip to toolbar