I MADE IT. Štai ir vienas iš vasaros darbų įvykdytas. Bet net ne tai yra svarbiausia, o tie potyriai, kuriuos patyriau per Šeškinės dienos centro stovyklą “Skraidančios pėdos”, kuri vyko birželio 30-liepos 6 dienomis. Mes buvome įsikūrę Švenčionyse, “Sarių saloje”.
Stovyklavietė buvo..hmm..labai nekokia…Tik šaltas vanduo, dušai buvo sudegę kaip tik prieš mums atvažiuojant, tad vandens šildymas užkniso juodai. Bet net tokie techniniai nesklandumai man neleido nesidžiaugti ta nuostabia stovyklos atmosfera, kurią sukūrė nuostabi savanorių, socialinių darbuotojų ir vaikų komanda.
Šį debesį (man jis panašus į besišypsantį dramblį) man padovanojo Artūras,kai per programos dalį “Padėk draugui per 12 mėnesių” sakė man komplimentus. Jis manę įvardino kaip labai fotorobotoriška O mano šypsena kaip deimantai, kurie nužudytų marsiečius.
Buvau pati jauniausia iš savanorių ir vienintelė visiškai neturinti patirties, bet kitos savanorės bei socialinės pedagogės buvo nedaug ir vyresnės už mane, tad entuziastingai mane priėmė į komandą. Kitos savanorės taipogi mano metų pradėjo savanoriauti. Stovyklos pabaigoje sakėme, kad mūsų komanda tai kaip vienas kumštis ir kiekviena iš mūsų (buvome tik merginos) viena kitą papildome. Iš stovyklos išsivežiau ne tik įspūdžius ir potyrius, bet žinojimą kad turiu 7 naujus, gerus draugus.
“Padėk draugui per 12 mėnesių”. Vaikai mokė vienas kitą rišti batraiščius, bet visų batai be jų, tad teko praktikuotis ant manųjų sportbačių.
Aš su dar dviem savanorėm, Akvile ir Aurelija, turėjom 6 vaikų grupelę, kurie buvom 9-10 metų amžiaus. Grupele didžiuojuosi, nes problemų daug nesudarė. Išskyrus tai kad vienai mergaitei prasidėjo skrandžio problemos ir teko jai keliauti namo. Kiti vaikiai stebino mane komandiniu darbu ir meilės daugiakampiais. Vieną dieną myli vieną, kitą dieną kitą ir t.t. O dar jų vaikiškos fantazijos … Vienas berniukas apie 11 valandą vakaro vedėsi mane į savo būstinę. Iš pradžių paspaudė medį, tada pribėgo prie krūmo ir liepė man atsitūpti ir palaukti kol kažkas tai atsidarys. Tada teko ratais brautis per krūmus kol priėjome tą būstinę. Jau buvau išsigandus, kad pati kelio atgal nerasiu, bet tai buvo visiškai šalia namelio, tad iš būstinės grįžome iš karto.
Mano grupelės kazanova
Labai džiaugiuosi, kad stovyklos metu galėjau mergaitės pamokyti tai ko geriausiai moku- papuošalų gaminimo. Vedžiau du būrelius – “Išplauk avį” (veltinis) ir “Organza” (gelyčių-sagių darymas). Kaip ir visiems vaikams jiems trūko kantrybės, bet ryžtingumo irgi užteko. Ypač skatino tai, kad po būrelių vyko mugė, per kurią jie galėjo prekiauti savo darbeliais ir uždirbti Sariukų ( mugės pinigai), o po to aukcione nusipirkti įvairių paslaugų, tokių kaip “5 minutės papildomų maudynių”, “Lopšinė prieš miegą”, “Lovos paklojimą ryte” ir pan.
Per mugę buvo pardavinėjami netik papuošalai, bet ir kankorėžiai, mėlynės, gėles, piešiniai,masažas Vadovės masažu liko labiausiai patenkintos.
Kadangi vyko “Čigonų mugė”, tad visiems bandėme sukurti čigonišką įvaizdį. Labai džiaugiuosi, kad į stovyklą nusivežiau daug savo handmade’inių karolių, sagių, kuriais galėjau papuošti mergaites ir vadoves.
Vaikai mus, savanores, vadino ypač įvairiai…pavaduotojos, mokytojos, VALDOVĖS… sužavėjo vaikų šveplavimas, nes tada net keiksmažodžiai atrodė labai žavūs. Vienas berniukas, beveik į viską ko paklausdavai atsakydavo- EIK TU SIKTI arba išsišiepęs parodydavo mažą, vidurinįjį pirštą. Kadangi tai per dieną išgirsdavai šimtus kartu tai vos susilaikydavai nežvengus ir iškart nurodydavai nuobaudą. Už keiksmažodį- 10 pritūpimų, už va(l)dovų neklausymą- 5 pritūpimai, už rėkimą-2 minutės tylos, už 1 kankorėžio sviedimą į žmogų- surinkti 30 kankorėžių, už įžeidimą- 5 komplimentai. Per savaitę vaikai turbūt padarė šimtais tų pritūpimų, o kankorėžių irgi ne ką mažiau pririnko.
Emilija, kuri kaip tik mus ir pakrikštijo valdovėmis Jos broliukas , buvo ne ką mažiau negu kiti vaikai išdykęs, bet kas 10 minučių atbėgdavo ir sakydavo “ATSIPLASAU, VALOVĖS, BET TAS IR ANAS KAŽKAS TAI DARO….”.
Pats šilčiausias man stovyklos prisiminimas, tai vaikų migdymas. Pagal programą vaikus suguldydavome jau prieš 11 valandą, bet tada prasidėdavo sunkumai juos tildant, tad tekdavo kelti įvairias sąlygas “Baisią istoriją išgirsite tik po 15 minučių tylos”, “Kaip galiu pasakoti pasaką apie avis, jei jūs taip triukšmaujate, kad net avys negali susirinkti”… Savanorė Aurelija, sugalvojo pasakoti pasaką apie avis,o po to ir aš pasakodavau tą pasaką…
Užsimerkite, giliai įkvėpkite ir įsivaizduokite tą žalią, didžiulę, pilną gėlių pievą, kurią skiria didžiulė balta tvora. Vienoje tvoros pusėje ganosi didžiulė banda avyčių, kurios nori peršokti į kitą tvoros pusę, kurioje yra didžiulis saldainių kalnas. Pirmoji avis buvo minkštu kailiuku, žydromis akimis ir turėjo didžiulę svajonę paragauti šokolado. Sužinojusi, kad kitoje tvoros pusėje yra didžiulis saldainių kalnas, kuriame tikrai būtų šokolado, ji įsibėgėjo iš trijų žingsnių atstumo ir šoktelėjo aukštyn. Kadangi ji buvo sportiška, tad peršokti ir grakščiai nusileisti kitoje tvoros pusėje jai nebuvo kliūčių. Iškart pribėgo prie saldainių krūvos ir paragavo šokolado. Pirmoji avis suprato, kad verta peršokti tvorą ir šūktelėjo kitoms avims, kurios vis dar buvo už tvoros, kad šoktų per tvorą. Šį šūksnį išgirdo antroji avis, kuri iš kitų avių išsiskyrė tuo, kad mokėjo pasakyti “MEEEEBEEEMEEE”, nors kitos kitos avys galėjo pasakyti tik “MEEEEMEEEE”….
Iš viso papasakojome apie 87 avis per tris vakarus. Ypač smagu, kai vaikai klausdavo “O tai kiek iš viso avių”, “O čia iš tikrųjų taip buvo”, “Kaip jūs sugebate skaityti tamsoje”, “Būtinai ateikite pas mus pasakoti apie avis” … Paskutinį vakarą berniukai užmigo po penkių avių,bet man taip patiko fantazuoti, tad sėdėdama toje tamsoje ant pleduko, susisukusi į miegmaišį pasipasakojau sau dar apie penkias, o po to 10 minučių tylėjau ir klausiausi vaikų kvėpavimo… Kitas nuostabus atsiminimas iš vaikų migdymo, kai vienas berniukas vis šūkavo triukšmavo, kol aš priėjau prie jo ir pradėjau jam glostyti galvą. Užmigo jis per porą minučių.
– Va(l)dovės, o depiliacija keiksmažodis?
-Jei tai keiksmažodis, tai savo kosmetinėje turiu keiksmažodžio kremo.
Laurynas, berniukas nuotraukoje, užpykęs ant savo grupelės vadovės sukūrė labai vaizdingą keiksmažodį- PRIŠIK MAN Į KELNAITES . Visos savanorės grįžusi namo šią frazę užsirašė ant skype.
Ketvirtąja stovyklos dieną pievelėje prie mūsų namukų, vyko mišios. Per mišias kunigas labai šiltai ir draugiškai bendravo su vaikais bei toleravo visų kikenimą, kai vaikai įvairiai interpretuodavo kunigo klausimus.
–Kuo galima pajausti Dievą?
-Veidu.
****
-Jėzaus Kristaus prisikėlimas didžiulis stebuklas. Juk nežinote, kad dar kas būtų prisikėlęs iš numirusiųjų?
-Aš žinau. Mačiau per televizorių.
Emilija, kuri visame kame matė MAGIJą… Ji vis stebino mus tuo, kad moka anglų kalbą. Manėme gal iš filmukų išmoko frazes, kurių pati nesupranta, bet kai ko paklausdavome angliškai, ji angliškai ir atsakydavo… Dar didesnis siurprizas buvo kai per talentų vakarą ji turėjo dainuoti Vilijos “Spjaudau ir Gaudau” o pradėjo dainuoti tikrąją versiją Billie Myers – Should I Call You Jesus. Kai baigė dainuoti ir paklausiau iš kur tai moki, ji pasakė, kad visą tai MAGIJA….
Po stovyklos jaučiuosi kaip ant sparnų, nors ir vis dar esu pavargusi ir sukandžiota uodų. Planuoju toliau savanoriauti veikloje susijusioje su vaikais, kadangi supratau, kad tikrai aš juos dievinu ir esu kantrybės įsikūnijimas. Taipogi ši stovykla man buvo didžiulis iššūkis, kadangi neturėjau jokios patirties ir buvau tarp visiškai nepažįstamų žmonių. Šaunuolė aš 😀
]]>
Comments are closed.