BlogasPavadinimas

sunku užmigti… (Miegančiosios gražuolės miegas)



turbūt dėl to kaltas popietinis miegas ir šokoladinė turkiška kava apie 6
valandą vakaro. Kadangi per žydrąjį ekraną nieko kas mane užmigdytų nėra, knygos
pasiskaitymui irgi nerasta, tad beliko jungtis
savo mieląjį ACER  ir kažkuo tai užsiimti.


Sleep by *Neumorin

Šiaip miegas yra nuostabus dalykas, kurio mes dažnai penytai neįvertiname. Tik
miego metu mūsų smegenys apdoroja per dieną gautą visą informaciją ir sudėlioją
ją ten kur reikia. Taipogi miegas gerina mūsų atmintį.O kai kada po šudinos
blogos dienos gera tiesiog kuo greičiau užmigti ir pramiegoti visus
nesklandumus. Deja tada pabundi per greitai. Kai kada norėdavau užmigti porai
mėnesiu, o pabudus pamatyti, kad viskas išsisprendė. Kai kuriems, net to
nenorint, tai pavyksta.

Miegančiosios gražuolės miegas, arba kitaip letargija, miegas kai neįmanoma pažadinti
žmogaus. Kaip tik dėl šitos ligos pasitaikydavo, kad žmones būdavo palaidoti
gyvi. Siaubingiausia tai, kad net dabar šios ligos niekas negali išgydyti.
Telieka laukti, kol pabus. Tokių letargijos atvejų per metus pasitaiko vos
dešimt. Bet rizika vis tiek juk yra.
Aiškių priežasčių dėl ko žmonės taip ima ir užmiega nėra, yra tik hipotezės.
Viena iš jų, kad organizmas taip apsisaugoja iškylus grėsmei (fizinis
išsekimas, apsinuodijimas…), antroji, kad tai psichinė patologija, kuri
pasireiškia į ypač stiprius stresus, trečioji, kad tai kažkoks nežinomas
virusas…

Kraupiausia- rizika būti palaidotam gyvam. 1892m. Nikolajus Gogolis po
mylimosios mirties visai palūžo ir susirgo. Tais pačiais metais jis mirė ir
buvo palaidotas. Kadangi visą gyvenimą Gogolis bijojo būti palaidotas gyvas,
tad jos draugai bandė patikrinti, ar jų draugas neužmigo letargo miegu, tačiau
nusprendė, kad jis mirė. 1931 metais Maskvos valdžia nusprendė panaikinti tas
kapines, kur jis buvo palaidotas, o palaikus perlaidoti. Ekshumacijos metu
karstas buvo atidarytas. Rašytojas gulėjo apsivertęs ant pilvo,o karsto vidaus
apmušalai buvo sudraskyti. Įžymusis italų poetas Frančeskas Petrarka, gyvenęs
XIV a., būdamas 40-ies sunkiai susirgo. Kartą jis neteko sąmonės, jį palaikė
mirusiu ir ruošėsi palaidoti. Laimė, to meto įstatymai draudė mirusiuosius
laidoti anksčiau, nei praeis para po mirties. Petrarka nubudo, kai jo karstas
stovėjo ant duobės krašto. Po to jis pragyveno dar 30 metų.


Wost Fears: Taphophobia by ~ginabean

Normal
0

false
false
false

MicrosoftInternetExplorer4

XIX a. viduryje ir antroje pusėje žmonės labai bijojo būti
palaidoti gyvi, todėl buvo reikalaujama miruįjį laikyti tol, kol jis ims
aiškiai pūti. Tuo metu daug kur prieš laidojant nereikalaudavo, kad mirusįjį
apžiūrėtų gydytojas. Puvimas buvo laikomas patikimiausiu mirties požymiu.
Bulvarinė literatūra tuomet gana intensyviai išnaudojo “gyvų palaidotų” temą.
Buvo net patentuojami karstai su orlaidėmis bei varpelių sistema, kuriais
palaidotas, bet atsigavęs žmogus galėjo paskambinti ir tuo pranešti, kad yra
gyvas ir kad jį reikia gelbėti.
Dabar gydytojai sugeba aptikti ir menkiausius ligonio gyvybės ženklų, bet
rizika visada yra rizika, tad visiškai pateisinama yra šiuolaikinė tendencija į
mirusiojo karstą įdėti mobilųjį telefoną. Gal sulauksi skambučio
iš anapus?



Labanaktis(žiovauju…)

]]>

Facebook comments:

Profile photo of vjusta

Author: vjusta

rabbit follower

Comments are closed.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Skip to toolbar