Nors turėjo būti video įrašas (bet movie maker pradėjo durniuoti), bet teks pasitenkinti paprastu.
Planuodama savo 18-tąjį gimtadienį ir ką įsimintino galėčiau padaryti, prisiminiau savo seną norą tapti neatlygintina kraujo donore. Kadangi tą dieną, kai man stuktelėjo 18, buvau jau susitarusi dėl tatuiravimosi (o juk po to negali duoti kraujo 6 mėnesius), privalėjau greit susisukti ir tą pačią dieną tapti kraujo donore. Man pasisekė, nes kaip tik Vasario 13 dieną į Širvintas atvyko Nacionalinio kraujo centro brigada. Iš kart po pamokų nulėkiau tapti donore. Buvau antra, kuri davė neatlygintai kraujo ( o šiaip galima po 40 lt). 
Pirmiausia užpildžiau anketą, tada pas daktarę Nr. 1 daviau kraujo mėginį iš piršto. Greit ištiria dėl tinkamumo (hemoglobinas- norma, nors maniau, vegetarizmu įsivarysiu ką nors) ir kokia yra grupė. Mano 1 neigiama – universali ir tik 15 %visų europiečių turi neigiama. Tada- pas daktarę Nr.2, kuri išmaigo ranką, ieškodama venos ir įbedžia adatą į ją. Gniaužydama kumštį pritekinau tą puslitrį (480ml) per 2 minutes. O tada arbata, dovanų maišelis (šokoladas, pažymėjimas, remėlis, makulatūra, tušinukas)… Viskas truko- 30 minučių.
Nei galva man svaigo, nei jaučiau silpnumą. Net šviežiau jaučiausi 😀 Nesuprantu, kodėl kiekvienas iš mūsų netampa kraujo donorais jei yra tinkami? Kadien kraujo prireikia 100-120 žmonių, tad kraujo donorai yra labai paklausus. Manau ir žinojimas, kad gal tas kraujas kažkam pagelbės, leidžia jaustis geresniam 
Agituoju tapti neatlygintinai kraujo donorais, juk jei gali kažkuo pasidalinti, kodėl gi ne?
Kai vėl apsilankysiu vietinėje poliklinikoje pasirašysiu prašymą dėl organų donorystės, o kai užklysiu į Vilnių, manau reikės užsukti į Santariškes, dėl kaulų čiulpų.Imkit mane ir dalykitės
Comments are closed.