Skaitymas man- vienas iš gyvenimo malonumų, kuri vis dažniau užmirštu. Vaikystėje pradėjau skaityti, nes buvo nuobodu. Kaime buvo tik dvi knygos- „Civilinė sauga“ ir „Naujasis/Senasis Testamentas“ . Dar iki dabar žinau ką daryt branduolinio karo pavojaus metu, o biblinių personažų vardus naudodavau vaikiškuose kiemo žaidmuose. Vėliau skaitymas tapo durimis į kitą pasaulį, kuris buvo būtinas išgyvenant paauglystės „audras“. Dabar jaučiuosi taip, lyg nebeturėčiau ką skaityti arba tai ką skaitau - „ne mano lygio“. Išpuikus mergiotė aš esu.
Per tuos 13 skaitymo metų (nuo 5-erių, o tai visai keista, nes šnekėt pradėjau tik nuo 3-ejų) atradau keletą knygų, kurios mane įkvėpė, pakeitė, nulemė ar kitaip paveikė mano maža gyvenimelį.
- Steaphen King „Tai“ ir visos kitos jo knygos privertė nebebijoti tamsos;
- Paulo Coelho „Alchemikas“ nuramindavo;
- Paulo Coelho „Piligrimas“ įkvėpė trokšti, kada nors keliauti Jokūbo keliu;
- John Irving „Malda už Oveną Minį“ privertė tikėti, kad mano gyvenimas turi tikslą;
- Elizabeth Wurtzel „Prozako karta“ prisidėjo prie mano paaugliškos depresijos ir atskleidė kaip dvasinį skausmą numalšinti fiziniu;
- Jurga Ivanauskaitė „Placebas“ įkvepė nepasitikėti pasauliu;
- Jules Vernes „Kapitono Granto vaikai“ , „Aplink pasaulį per 80 dienų“ ir kitos knygos privertė mano vaikšką vaizduotė dirbti 110%;
- Norėjau dar įvardinti knygą, kuri apgavo akimirkai protą ir privertė tikėti meile bei pajausti jos trūkumą, bet… tokios knygos nebuvo. O gal dar nieko panašaus neskaičiau?
O kokios knygos „pakeitė“ tavo gyvenimą?
Kategorijos:
sarune Reply:
Sausis 16th, 2010 at 17:34
ar esi skaitęs daugiau Kiyosakio?
[Atsakyti]