Malda velniai žino kam
Meldžiu Tavęs, Buda, Dieve, Alachai, Shiva, Perkūne, Šėtone ir kiti, nes nežinau, kuris atsilieps. Tiks bet kuris. Nusižemindama prašau, padėti pabaigti viską ką pradėjau. Prašau suteikti man jėgų, nes dabar jaučiuosi taip lyg būčiau nuvarytas arklys, kuris vertas tik kulkos. Žinau, žinau. Jei būčiau gerai “prisiuosčiusi”, haliucinacijose man atsakytum, kad pati esu kalta. Kam ėmiausi tai daryti, juk žinojau, kad galiausiai ateis tas momentas, kada tikrai gailėsiuosi prisiėmusi atsakomybę… Ir tu būtum teisus, nes mane, nuodėmingą sielą, suviliojo tas jausmas, kuris mane veikia kaip narkotikas. Tą jausmą aš pajusti galiu tik tada, kai įdedu į kažkokį tikslą visas jėgas ir pamatau rezultatą, kuriuo esu juo patenkinta. Šis jausmas suteikia tokią euforiją ir virpulį kūnui, kokio jokie kūniški malonumai nesuteiktų… Aš tik tavo kūrinys. Mano siela nuodėminga ir silpna. Atleisk man, aš daugiau niekados taip nedarysiu… Nors ne, aš pati savimi netikiu, taip sakydama…
Pamiršk tai.
Meldžiu tavęs stiprybės, kantrybės, ryžto, noro, +19 balandžio 18 dienai, 48 valandų paroje, didesnės sąskaitos “Ežyje”, karantino gimnazijoje ir jeigu jau nusprendei tai man suteikti, tai prie progos paprašyčiau dar ir sugalvoti ką dovanoti Ilonelei ir Burbai.
Iš anksto ačiū
Comments are closed.