Vakar pagaliau gavau savo Organų donorės kortelę, nors prašymą užpildžiau kovo mėnesio pradžioje. Liepą antrąkart keliausiu duoti kraujo. Kai tik bus proga, apsilankysiu Santariškėse ir tapsiu kaulų čiulpų donore.
Kodėl? O kodėl ne. Jei sveikata puiki (tai svarbu kraujo donorams), nematau priežasties, kodėl nepasidalinti tuo ką turi, su tuo, kam to labai reikia. Norą tapti donorais labiausiai “atmuša” nežinojimas apie tokią galimybę, tinginystė ir keisti mitai.
Idėja: kaulų čiulpų transplantacija- paskutinė galimybė pasveikti žmonėms sergantiems hematologinėmis ligomis (kraujo vėžys). Surasti negiminingą, tinkamą donorą tik 1 galimybė iš tūkstančio, dėl to ypač svarbus kuo didesnis donorų skaičius.
Mitai: skausmas, rizika, randai. Ei, žmonės! Daugiau galimybių, tai patirti važiuojant viešuoju transportu.
Idėja: kasdien Lietuvoje kraujo reikia 100-120 žmonių, kad tiek jo būtų, reikia kad kasdien atvyktų 350-400 kraujo donorų.
Mitas: infekcijos duodant kraują(tokia pat rizika, šiaip duodant tyrimams), kraujo sutrūkinėjimas (iš vis toks dalykas būna?) kraujo verslas-jis išsiunčiamas į Vokietiją(didelės ataskaitos, kur kiekvieną lašą jie deda, sudaro nepalankias tokiam verslui sąlygas. O į Vokietiją iš tikrųjų siunčia, bet tam, kad vaistus ten iš to kraujo padarytų ir atsiųstų atgal).
Idėja: po donoro mirties, tam tikri jo organai panaudojami išgelbėti kitą žmogų. Tik jau nesakykit , kad po mirties jums jų gali pritrūkti 😀
Mitas nr 1.- organų donorai pagrobiami, užmušami ar dingsta dėl žinios, dėl nelegalios prekybos organais. Pasaulyje tikrai taip būna, bet taip atsitinka tikrai ne dėl to, kad esi organų donoras. Jei jau pagrobs, tai tikrai netikrins ar turi tą kortelę, ar ne. Lietuvoje tokių atvejų iš vis nebuvo.
Jokių pasiteisinimų. Tapkite donorais!
Comments are closed.