Pastarosiomis savaitėmis mane kiekviename žingsnyje lydi slogi nuotaika. Keista, nes dažniausiai taip būna rudenį. Turbūt prie to prisidėjo ir šiuo metu skaitomos ar perskaitytos knygos, kurių puslapiai tiesiog persigėrę slogumu (A.Kamiu, L.Rhinehart). O dar ir ta nostalgija.
Praėjusį trečiadienį turėjau puikią popietę savo draugės kaime. Upė, medžiai, sena troba, šulinys, gamta, žvyrkelis, močiutė- kaip man visa tai jau buvo užmiršta. Taip jau yra, kad kaimas- tai vieta, kur gyvena tavo seneliai ir kai jų nebelieka, nutrūksta ryšis su ta vieta. Liūdna, nes tiek daug vasarų ten praleista, tiek daug vaikystės prisiminimų ten…
Nostalgija kiekvienam šio malūno užkaboriui
Tik dabar suprantu, koks išskirtinis buvo mano kaimas. Juk vasaras praleisdavau 1805metais pastatytame, sename, vandens malūne. Kiek ten daug išgirsta baisių istorijų apie malūnininkus, kurie nusivylę gyvenimu ten pasikorė ar jų dukteris, kurios neturėjusios teisės mylėt mylimuosius pasiskandindavo šalimais esančiame šulinyje ar upelyje. O tas šulinys visada mane baugino savo gilumu ir šaltumu, nors vanduo iš jo atrodydavo lyg pasaldintas.
Visos vištos, karves turėdavo savo vardus ir kas keisčiausia- visus juos prisimindavau, o vien tik vištų buvo porą dešimčių! Vienas saldžiausių prisiminimų- ką tik pamelžtos karvės pieno skonis. Šiltas, baltas ir su putele. Gerdavau jį iš didžiulio samčio, o šią teisę man suteikdavo teta. Teta, kuri primokė mane daug nešvankių, lenkiškų eilėraštukų ir dainelių;)
Deja, laikas bėga ir viskas keičiasi. Nutrūksta šeimos ryšiai, atsiranda pykčiai dėl mažmožių ar pinigų ir taip lieka tik prisiminimai ir nostalgija tam, kas kažkada buvo.
Saulėtos trečiadienio popietės akimirkos iš Gintarės kaimo. Prisinešėm iš jos močiutes pastogės suknelių ir pasidarėm retro fotosesija:D
Kategorijos:
