- Nes čia gimiau, čia augau ir čia norėsiu auginti savo vaikus
- Nes čia daug miškų, pievų, ežerų, kurie yra visai šalia
- Nes čia lietaus kraštas, o lyjant lietui už lango taip gerą skaityt knygas
- Nes čia gerbiama ir vis prisimenama unikali šalies praeitis
Nemyliu Lietuvos, nes…
- Nes čia dėl savo ir savo vaikų išsilavinimo turėsiu imti dideles paskolas, o galiausiai su diplomu dirbti prie “Maximos” kasos
- Nes čia gražiausios pievos, miškai privatizuoti, ežero pakrantės užtvertos tvoromis su užrašais “Privati valda”
- Nes čia pilkas dangus (300 dienų per metus) priverčia žmones liūdėti, sirgti depresiją ir žudytis
- Nes čia užmirštama, kad praeityje Lietuva buvo vadinta tolerancijos kraštu, o dabar vienu homofobiškiausiu
- Nes tik čia mylimas gyventojas praradęs darbo paliekamas Dievo valioj(Darbo birža? Naujausia taikoma sistema- nusiųsk bedarbį į tokį darbą, kad atsisakytų ir dėl šios priežasties išmesk jį iš darbo biržos)
- Nes čia žmonės su nepažįstamais žmonėmis nėra malonūs ir draugiški
- Nes čia, jei nori gyventi savame būste Vilniuje, turi būti milijonierius
- Nes čia ieškant pinigų užlopyti valstybės “skylės” prisimenamos motinystės pašalpos, senelių pensijos, o užmirštami progresiniai mokesčiai (o kaip kitaip, kai penktadalis Seimo narių -milijonieriai)
- Nes čia žmonės neturi svajonių, o tik poreikius
Pastarąjį mėnesį jaučiu ypač daug pagiežos savo valstybei. Vis pagalvoju, kaip norėčiau gyvent kur nors kitur… Tokius jausmus sukėlė dabartinės aplinkybės šeimoje, kai tapome labai priklausomi nuo valstybės malonės.
Ar myliu Lietuvą? Ne. Mylių Lietuvos prisiminimą iš istorijos vadovėlio- valstybės, kuri vienija ir saugo žmones, kovoja už savų žmonių laisvę ir gėrovę.
Comments are closed.