Šiandien pasaulinė standartizacijos diena. Sutapimas ar ne, bet kaip tik šiandien perskaičiau du tinklaraščių erdvėje besiblaškančius įrašus apie standartus. Tik ne apie ekonomikos, pramonės ar transporto, o apie žmonių gyvenimo ir elgesio standartus.
Gin Cherry rašo apie Prokrusto lovą (milžinas plėšikas (graikų mitų personažas), kuris prisiviliodavo keliautojus ir jėga juos guldydavo į lovą. Tiems, kuriems lova būdavo per ilga, kojas ištempdavo, tiems kurie buvo ilgesni už lovą, kojas nukirsdavo), į kurią vis dažniau net tik ji, bet ir visi mes jaučiamės per prievartą guldomi. Baigęs mokykla privalai stoti į universitetą ar į kitą auštojo mokslo šventovę, nes taip reikia. Jei jau stoti, tai į praktišką specialybę, nes taip reikia. Tik baigus “švytintis” mokslo šviesa privalai susirasti darbą, nes taip reikia. Privalai iki 30-ies, o geriausiai 25-erių susikurti šeimą, nes taip reikia… Kam viso to reikia? Tam, kad tilptume į sukurtus visuomenės standartus. Pamėgink tu po mokyklos iškeliauti aplink pasaulį, kas mėnesį keičiant darbus ir ateities vizijas, po kelerių metų galiausiai grįžti atgal ir įkurti nevyriausybinę organizaciją ginančia naminių gyvūnėlių teises! Manau, kad kiekvienas tam tikromis akimirkomis jaučiamės spaudžiami tų nematomų rėmų ir galiausiai jie įtakoja ne tik sprendimus, bet ir mūsų svajones.
Burba patyrė nušvitimą: “Mano galva, tik protingi žmonės sugeba atsipalaiduoti taip, kad pasidaro nebesvarbu, ką pagalvos kiti. Kitaip tariant – proto stoka atvirkščiai proporcinga išoriniam rimtumui.” Atsipalaiduoti ir tiesiog būti savimi- vertybė, kuri vis dažniau užmirštama tik dėl to, kad per dažnai mąstome- “O ką kiti pagalvos?”. Mane atsipalaiduoti išmokė mano draugai (ypač šią vasarą, nes pamiršome daugyb3 visuomenės normų :D). Taip pat padėjo tingėjimas būti kitokia- mėgiamesne kitų ( ironiška, bet prieš 3 metus norėjau visiems patikti).
O aš ir standartai? Noriu tikėti, kad atsilaikysiu spaudimui ir išsaugosiu savo pagrindinį gyvenimo matą, pagal kurį gyvenu- savo svajones. Tada, kai nuspręsiu, kad svajoti yra beviltiška, aš suprasiu, kad Prokrustas laimėjo.
_________________________________________________________________________________________________
Nusprendžiau, nuo šiol kiekvienąkart kam nors skirti savo blogo įrašą. Šįkart jis skiriamas Burbai (Indrei), kuri antroji vakar priminė, kad primiršau savo blogą ir įkvėpė mane šiam įrašui 
Comments are closed.