Ar gaudydavote vaikystėje tuos pūkelius, kurie atrodo buvo nusileidę iš debesų? O sugavę, ar pasišnibždėdavote jiems norą ir paleisdavote? Aš taip darydavau, bet nejaučiau nusivylimo atradusi, iš kur jie atkeliavo. Anaiptol, aš pamaniau, kad atradau tikrą svajonių fabriką.
Kiekvieną vasarą paleisdavau į dangų šimtus norų. Daugelis jų buvo per rimti mano amžiaus vaikui : prašydavau savo šeimai ramybės, džiaugsmo, pasitikėjimo… Daug kas išsipildė, nors turbūt net ne tais būdais, kuriais tikėjausi.
Dabar vėl svajoju, nes tai daro mane laiminga. Iš tikrųjų koks tas mano galutinis ir didysis troškimas yra, net pati nežinau. Jaučiu, kad noriu prisidėti prie to pokyčio vykstančio pasaulyje, kuris privers pasukti žmoniją kitu, geresniu keliu. Tiksliai kaip tai padaryti, dar nežinau, bet turiu kryptį, kuria turiu laikytis. Bet… ima ir prabyla racionalusis protas. Jei toliau sieksiu svajonių, galiu nuvilti savo artimuosius. Jei ir toliau sieksiu svajonių, manęs apims/nepaliks jausmas, kad kažkur nespėjau, kažką praleidau.
Šiuos “jei” bandau užslopinti, galvodama, kad tik aš gyvensiu savo gyvenimą ir jei atsisakysiu progų siekti svajonių, prarasiu laimę.
Kiekvienas žmogus yra vertas tiek, kiek vertas tikslas, kurio jis siekia. Markas Aurelijus
Štai tokiomis nuotaikomis gyvenu, pildydama EST anketą…
Comments are closed.