Tais laikas pasaulyje buvo daug sumaišties. Sumaištis karaliavo išstūmusi protą ir įvykių darną. Tais laikas žmonės be atodairos mainė išvaizdą ir profesiją, būstą ir sutuoktinius, o ypač dievus ir įsitikinimus.
Tais laikas pasaulis buvo sukonstruotas taip, kad kiekvienas žmogus jame vaidintų apibrėžtą vaidmenį. Žmonės lyg ir turėjo laisvą valią, tačiau toji valia veikė tam tikrose ribose.
Tais laikais kai kurios naktys, dienos ar vietovės dar būdavo stebuklingos. Vylingi įvykiai ir magiškos galimybės susikaupdavo tokiose vietose, iš vis galų sutekėdavo į tokias naktis ir čia sutirštėdavo. Tik retas žmogus šitais suvokdavo ir gebėdavo pasinaudoti stebuklais. Didžiuma žmonių paikai užsimerkdavo ir nematydavo pačių svarbiausių dalykų.
Tais laikai žmonės, ištrūkę buvusių uždarų rezervatų, puldavo blaškytis po pasaulį ir pamišėliai. Tik labai pamaži susivokdavo, jog reikšmingiausi dalykai neretai lieka kaip tik ten, iš kur jie strimgalviais paspruko.
Lietuvių literatūra man visada siejosi su pilkai melsvu, depresuojančiu pagrindiniu veikėju, kurio kančia atsiskleidžia per ilgus ir detalius pilkai melsvo kaimo kraštovaizdžio aprašymus. Dabar mano nuomonė po truputėli kinta. Pagrindinis veikėjas ir toliau depresuoja, bet bent jau kaimo neaprašinėja. Pastarieji mano bandymai skaityti lietuvių autorių kūrinius- sėkmingi, kadangi tie kūriniai visai skaniai… susivalgo.
Knygos man kaip maistas. Būna paragauji vieno patiekalo, supykina ir vėliau niekaip nepavyksta jau nusiteikti valgyti toliau. Kartais patiekalai būna tiesiog valgomi, bet tikrai ne tampa mėgstamiausiu patiekalu. Retkarčiais atrandi tikrą gurmanišką patiekalą, kurį norisi vis pakartot. Kol kas tokio gurmaniško patiekalo tarp lietuvių autorių kūrinių neradau (arčiausiai J.Ivanauskaitės “Placebas”, kadangi jau keletą kartų suvalgytas).
Tai laikais rodėsi, jog tikrai mylimais dalykais, juo labiau manijomis, galima užsiimti tik slapčia, tik savo sveikatos sąskaita. Iš žmonių buvo reikalaujama paklusti bendram ritmui, o ne puoselėti unikalius siekius.
Tais laikais pasaulyje dėjosi daug sunkiai paaiškinamų dalykų, nes pasaulis buvo smarkokai pakrikęs. Įžūliai bandantys per daug išsiaiškinti žmonės, itin skaudžiai nuo pakrikėlio pasaulio nukentėdavo.
Tais laikais kai kurie žmonės tiesiog fantastiškai greit iškildavo aukštyn, tačiau dėl to prarasdavo visas žmogiškas savybes, o kartais ir apskritai bet kokias savybes.
Tais laikai tam tikra žmonių dali stengėsi virsti dvasiomis ir tokiu būdu išlikti pasaulyje kur kas ilgiau už grubius materialius kūnus.
Naujausia mano skaniai perskaityta knyga R.Gavelio “Prarastų godų kvartetas”. Pagrindinių veikėjų tikslas- valdžia. Vienas jos siekia politiniais keliais, kitas kaupdamas turtus. Kaip ir pavadinimas sufleruoja, visos godos bus prarastos, nes moterys sumaišo visus planus. Knyga patraukia kiekvieno veikėjo siužetine linija, kurios galiausiai persipina. Karlas Fergizas su savo korporacija, kurios šūkis “Kiekvienas už save, o Dievas- prieš visus”, ir santaros konstitucija siekiantis išganyti visą savo tautą. Jo pavaldinė- Kristina, turinti ypatingą galią matyti žmonių virusus ir numanyti kada gi jie mirs. Gabrielius Taraila siekiantys suderinti žmonių masės, kaip instrumentus, ir jo žmona Eglė, kuri nors užmiršta savo vyro, prisimenama svetimų. O visa istorija vyksta tais laikai…
Tais laikai valdyti žmonės panūsdavo egzotiškiausių profesijų ir keisčiausių biografijų žmonės.
Tais laikais skelbtis nelaimingiausių žmogumi pasaulyje buvo gero tono ženklas. Žmogus netyčia išsitaręs, kad gyvena visai neblogai, rizikavo būti amžiams pasmerktas.
Tais laikais orai visiškai pakriko, pasaulis išvien stengėsi sujaukti žmonių gyvenimą sniegu rugsėji arba lietum per Kalėdas.
Tais laikais nemaža dalis žmonių visai pamiršo žvilgsnio prsmę ir vietą pasaulyje. Žvilgsniu nebetyrinėdavo kit žmonių ir neskelbė savo sielos gelmiū. Nehipnotizavo nei kitaip nereiškė žmogiškųjų dvasios galių. Vieni stengdavosi nustelbti žvilgsniu kitą tarsi šunys- kad tasai kitas nuleistų akis. Kiti sprogdindavo akis išvis be jokios prasmės nei tikslo- tarsi purvini miesto karveliai. O dar kiti draskydavo žvilgsniu žmones ir daiktus.
Tais laikais tai buvo pakvaišusių bankininkų ir dar labiau pakvaišusių politikų kraštas.
Tais laikais žmonės išties skendėjo baimėje ir nežinioje, nes jų pasaulis pernelyg sparčiai keitėsi.
7/10 . Antrąkart turbūt neskaityčiau, bet knyga buvo valgoma ir net skani 
Comments are closed.