BlogasPavadinimas

Skaitau skaniai #2

— Tomai! — Paskui tyliau: — Tomai…ar visi pasaulyje žino… kad jie gyvi?

1241708200pienes1

Jau beveik viduržiemis. Jei žiema nemiela širdžiai, ši knyga privers  tai pamiršti, nes ji kvepia… vasara ir vaikyste.  Iš tikrųjų, kai užsimerkusi prisimenu savo vaikystę, tai būtinai būna vasara. Atrodo, kad kitais metų laikais tiesiog negyvenau. O gal tiesiog vaikystė labai dera su vasara- jos abi šviesios, lengvos ir labai greitai prabėgančios. Prisimenu savo nubalnotus kelius, kai laipiodavau po medžius arba tiesiog bėgdama vis nugriūdavau. Prisimenu tamsią duoną užpilta cukrumi ir sušlapinta vandeniu- tai buvo pats skaniausias patiekalas tinkantis ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei.  Dar prisimenu gulėjimą žolėje, žaidimus ir visus nepaprastus istorijų veikėjus…

Rėjus Brėdberio romaną “Pienių vynas” reikia skaityti vaikystėje/paauglystėje, nes ši knyga  nuteikia džiaugtis kiekviena to gyvenimo etapo akimirka.  Skaitant dabar, veikėjų akimirkos atrodo artimos, bet… prarastos. Norisi vėl pradėti į pasaulį žiūrėti vaikiškomis akimis, kai kiekvienas įvykis, kiekviena detalė atrodo stebuklinga ir nepaprasta.  Perskaičius knygą prisimeni, kad ir tu taip pat galvojai, kaip ir pagrindinis knygos veikėjas Daglas. Susimąstai, kada pamiršai, tas atrastas tiesas, kurios vaikystę padarė būtent tokią lengvą ir saldžią. Gal žengus pirmą žingsnį į  suaugusiųjų pasaulį, tampant už kažką atsakingu? O gal pagalvojus, kad kažką, ką darai, yra kvaila ir vaikiška? Kad ir kaip ten būtų, vaikystė jau praėjo . Jei grįžtume atgal, ji nebebūtų tokia stebuklinga, nes jos nepaprastumas glūdi žodyje – nepakartojama.

Nuostabi knyga, šaltam žiemos vakarui. 8/10

Pienių vynas.
Tie žodžiai turi vasaros skonį. Tas vynas — sugauta ir užkimšta buteliuose vasara. Ir dabar, kai Daglas žinojo, iš tikrųjų žinojo, jog jis gyvas, jog tam ir vaikšto po žemę,kad jaustų ir matytų visą pasaulį, jis suprato dar vieną dalyką: reikia dalelę viso to, ką patyrė, dalelę šios ypatingos dienos — pienių sunkimo dienos — taip pat užkimšti ir išsaugoti iki šaltos sausio dienos, kai tumulais drėbs sniegas, kai saulės bus nebuvę ištisas savaites ar net mėnesius ir tas stebuklas, ko gero, bus užsimiršęs, — va tada bus nebloga jį vėl prisiminti. Juk ši vasara bus kupina visokiausių paslaptingų kerų, ir jam rūpėjo visus juos išsaugoti, kur nors padėjus, kad paskui, kada tik panorėjęs, galėtų nusileisti žemyn ant pirštų galų į tą drėgną prieblandą ir ištiesti ranką…
Ir ten vienas prie kito eilėmis stovės pienių vyno buteliai — jie švelniai mirgės, kaip besiskleidžiantys ryto aušroje žiedai, ir pro ploną dulkių sluoksnį spindės šio birželio saulė. Pažvelk pro šį vyną į vėjuotą žiemos dieną — ir sniegas ištirps, pasirodys žolė, ant medžių atgis paukščiai, lyg milijonai peteliškių suplazdės vėjyje lapai ir žiedai. Ir netgi dangaus spalva pasikeis iš pilkos į žydrą.
Imk vasarą į rankas, pilk vasarą į taurę, pačią mažiausią, žinoma, — vaikams tik mažytis aitrus gurkšnelis, — kelk ją prie lūpų, ir tavo gyslomis vietoj žiaurios žiemos ims tekėti kaitri vasara.



Facebook comments:

Profile photo of vjusta

Author: vjusta

rabbit follower

Comments are closed.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Skip to toolbar