Pastaruoju metu man trūksta laimingų akimirkų. Juk žinote jas. Tik jų metu jautiesi visiškai laimingas, lyg pats spinduliuotum laimę ir pozityvumą. Viskas, kas ne taip, atrodo nesvarbu ir ta akimirka norisi gyventi kuo ilgiau. Depresija ir kitos velniavos mano galvoje nesilanko, bet labai daug “nešvarumų” aplink mane susikaupė. Būtent tokios akimirkos juos nuvalo ir vėl esi pasiruošęs mylėti savo gyvenimą.
Vis vilioju tą akimirką. Tai pabėgusi iš fizikos, nusipirkusi senų bandelių ir šokolado, einu maitinti antyčių (šokoladas man, ne joms;)). Taip pat bandau užuosti, kuo kvepia apšerkšnijusios slyvos šakos ar net paraginu draugus su manimi švęsti žiemą. Skaitau knygas, kurios turėtų būti ypatingos, bet jos man atrodo tik vidutinės. Einu į spektaklius, norėdama “papenėti” sielą, bet tik nusiviliu, nes tikiuosi vis per daug.
Sugebėjau prisivilioti tik keletą gražių akimirkų, bet laimingos- ne.
Ką darau toliau? Bandau pamiršti, kad man jos reikia ir pasineriu į transą (gyvenu užsikasiusi vadovėliai, sąsiuviniais, mokausi egzaminams ir taip neleidžiu sau apie nieką daugiau mąstyti). Liūdna, bet negi turi geresnį pasiūlymą?
Comments are closed.