-Supranti, ten, viduje, yra kitas pasaulis… Jis suspaustas ir labai šaltas. Mus skiria durys. Kai jas atidarau, tai pasaulis į mane padvelkia, ir jis baisiai baisus. Net, kai uždarau duris, man atrodo, kad viena mano dalelė ten liko. Nežinau, kaip tiksliai pasakyti. Kai šneku, viskas paprasta. Bet iš tiesų- sudėtinga.
Mane paperka knygos, kuriose atrandu save. Savo svajones, savo gyvenimo akimirkas, savo mintis. Šįkart net šiurpas per nugarą lakstė, skaitant Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą „Kambarys jazminų krūme “. Šią knygelę sudaro to paties pavadinimo apsakymas ir apysaka „Prieblandos seserys“. Būtent pastarosios apysakos veikėjos Sniegutės mintys man atrodė lyg nurašytos nuo mano slapčiausio vidinio dienoraščio. Žinot, kai atrodo, kad tik tu taip galvoji, o staiga pamatai, kad klysti. Nejauku, bet drąsiau…
Mėgstu skaityti apie moteris, apie jų gyvenimą, jų santykius su motinomis. Būtent apie tai galima rasti šioje knygoje. Istorijos patraukia savo tikrumu, nesistengimu nustebinti ar šokiruoti. Autorė subtiliai atskleidžia nepaprastas gyvenimo detalės, kurias netyčiomis vis praleidi. 8/10
Vis ruošiuosi perskaityti “Benedikto slenksčius”. Truputėli bijau, kad nuvils, nes ši knyga patiko, “Kvėpavimas į marmurą” sužavėjo, bet skaitytos knygos buvo apie moterų jausmus, o vat “Benedikto slenksčiai”- apie gyvenimą vyro akimis. Jei ir toji knyga man patiks, teks L.S. Černiauskaitė “įsirašyti” į mėgstamiausių autorių sąrašą (į jį iš lietuvių rašytojų tik I. Ivanauskaitė pateko;))
Filomena žinojo, kad ji iš tikrųjų jautėsi pranašesnė už tas nuobodžias, vienodais veidais „žmoneles“, kurios lyg vienos veislės avys sutartinai bliaudavo už savo vartelių. Nepraleisdavo progos pabrėžti, kad niekada niekam nėra buvusi žmona, o tik meilužė- tokia fėja, kuri atskrenda išvaduoti vyro iš santuokinio stingulio ir mostelėjusi burtų lazdele pripildo jo gyvenimą spalvų. Meilužė renkasi, apdovanoja ir leidžiasi apdovanojama. O kai vyras įsipyksta ar suplonėja jo piniginė, ji ir išskrenda lyg fėja, kurios kerai po vidurnakčio išgaruoja, moliūgais atvirtusias karietas praryja murzinos kasdienybės pakampės.
