Meilė yra gryna beprotybė. Tokia ji buvo visais laikais. Ji nepraeina. Ji nepraeina netgi tada, kai ją lydi kasdienybės ir audrų išbandymai. Ji atneša skausmą. Kai kada dar blogiau…
Herbjorg Wassmo “Dinos knyga” dvelkia šaltumu. Skandinaviška aplinka, šiaurietiški žmonių pasauliai ir šalta, atšiauri pagrindinė veikėja Dina. Tai stipri, uždara moteris, kuri eina per gyvenimą nieko nebijodama ir visada elgdamasi ne pagal civilizuoto, mums įprasto pasaulio, o pagal savas, nuojautos ir širdies susikurtas taisykles. Perskaičius knygą susimąstai, gal buvimas atlapaširdžiais nėra geriausias pasirinkimas. Uždarumas puiki išeitis išgyventi pasaulyje, kuriam nesi tinkamas.
Dinos istorija ištęsta net per tris dalis. Pradėjus antrąją, kurioje pagrindiniu veikėju tampa jos sūnus( “Laimės sūnus”), nusivyliau ir trečiosios net nepradėjau. O vat mano mamai patiko visos tris dalis, tad per kelias dienas jas suskaitė. Ji susižavėjo Dina, kuri įkūnijo tokią stiprią moterį, kurios niekas negali palaužti. Kai atrandi veikėją su kuriuo gali tapatintis, tai neįmanoma, kad ta knyga tau nepatiks.
Man irgi ji patiko. Nors knyga nesiskaitė lengvai, bet atsitraukti vis tiek negalėjau. Tokio personažo, kaip autorės sukurta Dina, dar nei vienoje knygoje neteko atrasti. 7/10
Reikia tik nepalikti laiko dvejonėms.
∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞
Jo baimė buvo didelė kaip jūra. Bet aistra beribė kaip dangus.
∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞
Geismas buvo lyg vilkas vedlys. Galbūt pilkas ir nematomas kitiems, bet jai jis buvo vien raudoni nasrai su iššieptais aštriais dantim ir aitriu kvapu. Nebijantis mirties, alkanas ir įtūžęs.
