Džiaugiasi pomidoriukai saulės spinduliais ant palangės. Kiek mažai jiems reikia, kad galėtų egzistuoti. Vandens, žemės ir saulės šilumos. O mums visada kažko trūksta.
Būtume tikrai laimingi, jei bent pasiimtume viską, ką duoda mums gyvenimas. Pasinaudotume visomis galimybėmis, kurios yra visai šalia. Juk senatvėje gailėsimės ne to, ką padarėme, o to, ko nepadarėme. Bet dabar tuo mes netikime. Dabar mes gyvename taip, lyg viskas mūsų dar lauktų ateityje, kad dar bus laiko viską padaryti, pasiekti, pasvajoti. Kiekviena diena gali būti paskutinė, ir tai ne kažkoks mitas, tai tiesiog pamiršta tiesa. Arba tiesiog žmonės nenori tuo tikėti, nes tada jiems reikėtų būti drąsesniems, daugiau rizikuoti ir prarasti saugumo, užtikrintumo jausmą.
Kas būtų atsitikę, jei pomidoro sėklytė būtų nusprendusi nedygti? Besvarstant, ar verta iškeisti šiltą, drėgną vietą į nežinomybę viršuj, ji galiausiai supūtų…
Linkiu šį pavasarį išdrįsti išdygti 😉
Comments are closed.