Jus supa mylinčios mašinos, nekenčiančios mašinos, godžios mašinos, nesavanaudiškos mašinos, narsios mašinos, bailios mašinos […]. Jų vienintelė paskirtis – visokiais įmanomais būdais dirginti jus, kad Visatos Kūrėjas galėtų matyti, kaip jūs reaguojate. Jaučia ar protauja jos ne daugiau kaip senoviniai laikrodžiai.
Visatos Kūrėjas norėtų atsiprašyti ne tik dėl to, kad bandymo laikotarpiu jums skyrė tokią brūzdžią, kaprizingą draugiją, bet ir dėl to, kad ši planeta tokia mėšlina ir pridvokusi. Kūrėjas užprogramavo robotus taip, kad jie milijonus metų ją niokotų ir kad jūs ją rastumėte virtusią nuodingu, kiaurai perpuvusiu sūriu.”
Aštrus, groteskiškas, satyriškas- štai toks yra Kurto Voneguto romanas „Čempionų pusryčiai, arba Sudie, juodasis pirmadienį“. Šis kūrinys pats autobiografiškiausias (yra vietų, kur net jis pats tampa veikėju), bet taip pat vienas sudėtingiausių. Atrodo, kad autorius sulipdė į krūvą visus ligi tol savo samprotavimus apie dideles šeimas, “karasus” bei kitokias gyvybiškai svarbias bendruomenes. Knyga gera, bet jau nebestebina, nes po kelių jo kūrinių supratai, apie ką ir kaip rašo K. Vonegutas.
Šįkart pagrindinė tema- pasipriešinimas vulgariam šiuolaikinės, vartotojiškos visuomenės gyvenimui, pseudokultūrai ir veidmainiškai moralei. Knygos siužetas atskleidžia chaotišką ir iracionalų pasaulį paremtą gyvenimo barbariškumu ir brutalumu. Pagrindiniai personažai – žmonės nesuvokiantys savo veiksmų tikrųjų pasekmių, nematantis realiame pasaulyje veikiančio priežasties ir pasekmės ryšio. Vonegutas iš to juokiasi, nes tai vienintelis įmanomas atsakas į beprasmybę ir absurdą, pasaulį, kuriame tiek daug kvailumo ir beprasmių kančių.
Puikios mintys, painioje knygoje 7/10
Gyventi, žinau, pavojinga ir nelengva. Bet tai dar nebūtina reiškia, kad gyvenimas rimtas dalykas.
∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞
Kaip ir daugelis pacientų, jis pusrūsyje pasiklydo. Kaip ir daugelis, pro dvigubas duris užėjo į lavoninę. Kaip ir daugelis, nevalingai susimąstė apie savo marumą. Užėjo į neveikiantį rentgeno kabinetą. Nevalingai pagalvojo, ar jo viduje neauga kokia bjaurastis. Kitus žmones, einančius pro tą kabinetą, aplankydavo lygiai tokia pat mintis.
