Kovo 18-toji, kovo 22-toji ir birželio 11-toji. Tai dienos, kai mane užliejo laimės pliūpsniai, kurie įkvepia gyventi ir išverti visus, visus nesklandumus.
Nuo 14 metų, kai sužinojau, kad yra programa “Veiklus jaunimas” pradėjau svajoti, kad baigusi mokyklą iškeliausiu savanoriauti. Nuo rudens pradėjau cv ir motyvacinių laiškų siuntinėjimą į įvairiausias organizacijas Prancūzijoje, kurios galėtų mane priimti. Artėjant pavasariui, o vis dar negaunant teigiamo atsakymo, jau jaučiausi tiesiog beviltiškai… Bet viską pakeitė kovo 11-tos dienos skambutis. Neaiškaus, svetimo kodo numeris. Mane priėmė ir ne bet kur, o į Rumunijos organizaciją (vienintelė anketa, kuria siunčiau ne į Prancūziją). Jūs neįsivaizduojat, kokia aš buvau laiminga, bet… giliai širdyje man buvo keista, kodėl man, kuriai dažniausiai svajonės išsipildo labai tiksliai, šįkart taip neatsitiko.
Kovo 22 dieną ir vėl skambutis. Vėl visai kitas kodo numeris. Neaiški tartis, kuri pažįstama tik iš prancūziškų filmų ir žinia, kad mane priėmė būtent į tą organizaciją, kuriai pačiai pirmai parašiau dar rudenį. Aš buvau šoke. Jau buvau nusiteikus, kad keliausiu Rumunijon, o čia viskas susiklostė būtent taip, kaip norėjau. Bėgiojau, šokinėjau ir šūkavau “Ačiū! Ačiū!” savo likimui, pasauliui, gyvenimui. Teko rumunams rašyti, kad deja nekeliausiu pas juos ir džiugiai sutikti su prancūzų pasiūlymų.
Žinoma, dar ne viskas buvo užtikrinta, nes reikėjo nuo balandžio mėnesio laukti atsakymo iš Prancūzijos Nacionalinės agentūros ar projektas gaus finansavimą. Šiandien sužinojau, kad jau tikrai rugsėjo gale 9 mėnesiams išvykstu į šalį, kurios kalbos nemoku visiškai, kuri garsėja nuostabia virtuve ir išskirtinių prancūzams būdingu mentalitetu. Laukiu nesulaukiu!
Jau greit vietoj nykštuko busiu aš
Po savaitės pradėsiu mokytis prancūzų kalbos, nes girdėjau, kad jie nemėgsta kalbėti angliškai…
Comments are closed.