Blogas Pavadinimas…

Juk žinot tą jausmą  Kalėdų metu, kai prasideda pavasaris ir viskas pradeda žaliuoti arba kai vasara pasirodo visu gražumu. Jis neišvengiamas, ypatingas ir be jo neįsivaizduoji savo metų. Tą patį jaučiu ir savanoriaudama Šeškinės vaikų dienos centro vasaros stovykloje.  Šiais metais tai jau buvo trečias kartas, tad drąsiai galiu sakyti, kad be to negaliu gyventi.

Kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiais stovykla vyko Grendavėje. Minimaliai komforto, maksimaliai gamtos. Tad grįžus po 5 dienų namo ir radus, kad nėra nei šalto, nei karšto vandens mane ištiko isterija. Gerai, kad vėliau jis atsirado (truputi rudas, bet…).

O stovykla? Nuostabi. Jaučiausi labai kontrastingai. Tai pasiduodu vaikiškumui ir tampu 9-mete žaidžiančia ir svajojančia kartu su jais, o kitomis akimirkomis suaugusia, atsakinga moterimi barančia už išdykavimus ir vadinama mama. Taip pat dažnai reikėjo pamiršti visą savo „jautrų moteriškumą“, kai reikėdavo žiūrėti į kraupiai perkirstą pirštą, bet sakyti mergaitei, kad čia nieko tokio (nors pačiai silpna darosi) arba radus didžiulį tarakoną nešaukti, o greitai pagriebus ir nematant vaikams jį išmesti (nors ir dabar nuo to mane krato…). Gera, kad jaučiausi visiškai sava. Buvo malonu susitikti su jau matytais savanoriais, centro vadovėmis ir jau būti priskiriama prie senbuvių, nors ir esu tik vasarinė savanorė.

Pačios nuostabiausios akimirkos migdant vaikus, sekant jiems pasakas ir glostant prieš miegą, kad nurimtų. Žaidžiant ir stebint jų susižavėjusius, bet susikaupusius veidus leidžiant muilo burbulus. Gaudant dr(a)ugelius. Jie su gaudyklėmis, aš su fotoaparatu. Prunkščiant ir jų vaikiško naivumo ir 101 klausimo.

Tuoj vyks mišios. Kunigas dėliojasi visus reikmenis: kryžių, maldaknygę, taurę… Vienas vaikas susidomėjęs klausia vadovė:

- Ar ji tikra (taurė)?

- Na, taip…

- Aš irgi tokią turiu namie. Įdomu per kokias varžybas gavo?

Nuostabios dienos, įprasminančios visą vasarą.

Iki kitos vasaros, vaikai…