Vėjuotais ir drėgnais rudens vakarais prisiminsiu vasarą. Ji buvo trumpa (prasidėjo tik po išleistuvių, tad liepos viduryje) ir mintimis vis greitinama, norint sulaukti rudens naujovių. Bet vis tiek, ją man primins daug kas.
Kiekvienąkart išvydus kreidelėmis išpaišytus šaligatvius, prisiminsiu spontanišką ir vėjavaikiškumo pilną vakarą su draugais, kai žaviai “vandalizavome”. Žvelgdama aukštyn naktimis, prisiminsiu rugpjūčio giedrą dangų, žvaigždžių stebėjimą, norų sakymą, užmigimą ant daugiabučio stogo. Išgirdus minint Anykščius, prisiminsiu, kokias nepakartojamas dienas-vakarus-naktys ten patyriau. O dar tie bendri skaitymai, gulint šalia Upelio gatvės tvenkinių…
Prisiminsiu viską, bet tikiuosi, kad ne su nostalgija. Žinau, kad tokie patyrimai nepakartojami ir tuo jie žavūs. Tad nereikia jų ilgėtis, o tiesiog džiaugtis, kad jie buvo. O rudens vėjas atpūs dar daugiau ypatingų potyrių.
Laukiu rudens, nes jis man kvepia nauja pradžia.
Comments are closed.