Keista, kai tiek daug laukus, pagaliau ateina ta akimirka. Nuo kovo mėnesio gyvenau artėjančia savanoryste, tad sunku suvokti, kad jau ryt ryte prasidės mano kelionė į 9 mėnesių nepakartojamą patirtį. Kokia ji bus, džiuginanti ar liūdinanti, dar pamatysiu. Nekantrauju, drąsinuosi, viliuosi, gąsdinuosi, bandau nusiteikti viskam, liūdžiu, džiaugiuosi- tiek daug jausmų…
Pirmi kartai būna ypatingi, bet paskutiniai sykiai susitinkant su draugais, pažvelgiant į įprastas vietas, apkabinus seserį ir dukterėčią, irgi yra kažkuo sunkiai nusakomi. Pajauti, kad tai nėra tiesiog vieta ar tiesiog žmogus, su kuriuo patogu praleisti laiką. Ne, tai žymiai svarbiau. Nelaukiu to momento, kai jau būsiu ten ir suvoksiu, kad, iki vasaros negalėsiu būti su sau brangiais žmonėmis. Atsisveikinimai, tikrai sunkina išvykimą.
Nors nostalgija mane užvaldžiusi visiškai, bet taip pat negaliu atsididžiuoti savimi ir savo pasirinkimu. Kad ir kas atsitiktų, vistiek džiaugčiausi, kad dariau tai ko troškau, o ne tai, ką reikėjo pagal nerašytas visuomenės normas.
Ko laukiu iš ateinančių 9 mėnesių? Drąsos ir ryžto pasinaudoti visomis galimybėmis, kurias pastebėsiu savo kelyje. Supratimo, kas man išties yra brangu. Nuotykių ir stebinimo pačios savęs. Asmenybės tobulėjimo, savarankiško gyvenimo patirties. Suvokimo, ką aš noriu studijuoti, veikti gyvenime. Pasikeitimų.
Turiu trūkumų, kuriais noriu atsikratyti. Mokysiuosi savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, mesiu blogus įpročius…bent bandysiu… Pamiršiu taisyklės, stengsiuosi nebekurti naujų… Darysiu viską, kad tolčiau nuo to jausmo, kad man nuobodu nuo pačios savęs…
9 mėnesiai.
O po jų?
Bus matyti.
Iki 
Comments are closed.