Skamba liūdnai, bet priimu tai, kaip neišvengiamą būseną.
Pasimetusi, nes daug naujų, man neįprastų dalykų. Nuo paprasčiau beldimo į duris, kuris pakeičia durų skambučius, iki produktų paieškos „Tinginiui“ gaminti. Nieko panašaus į sausainius „Gaidelis“ vis dar neradau, tad lietuviškas tinginys bus improvizuotas su prancūziškais produktais. Pienas irgi keistas, galioja metų metus, o parduotuvėje jis net ne šaldomose lentynose. Apsipirkinėjimas kol kas sudėtingas ir ilgas procesas. Sunku suvokti- brangu ar ne, rasti sau dažniausiai valgomus produktus. Grikių, avižinių dribsnių ir kitokių košių nevalgysiu kol pargrįšiu. Džiaugiuos, kad bent čia visur yra kuskuso, kuris ypač pigus (1kg – apie 3lt).
Suvaržyta jaučiuosi dėl kalbos. Taip norisi bendrauti, integruotis į naują kultūrą, bet galiu tik kartoti „ že ne parle fhrance“. Pats „beryšiausias“ dalykas nemokant kalbos, kai kas nors pasako pokštą ir visi juokiasi, o tu ne neįsivaizduoji iš ko… O kursai prasidės tik po „Integration week“, o ji nuo pirmadienio. Man labai nesmagu išnaudoti kitą savanorį, kaip vertėją. Bet jo kantrybė dar nesibaigė, tad kankinu toliau.
O išties Danijel labai savotiškas, bet įdomus žmogus. Pusiau serbas, pusiau kroatas, bet nuo gimimo gyvena Vokietijoje. Moka 7 kalbas: lotynų, serbų/kroatų, ispanų, prancūzų, turkų, anglų, vokiečių. Vau! Bet smagiausia ir keisčiausia, kad jis pamišęs dėl… švaros. Vėlai vakare plauna langus,o namų švara jam teikia daug džiaugsmo.Toks labai sterilus. Kad ir kokia keista man ši savybė (…ir kalbėjimas apie tai, nuolat), bet jam esu labai dėkinga, dėl vertėjavimo. Ketvirtadienį žaidėm tokį „žaidimą“: aš neklausiu, klausk tu. 5 minutes jis mane moko ką pasakyti, o vėliau bandau klausti sutiktų žmonių. Vaizdelis graudus (tiksliau, kaip tai skamba mokantiems prancūzų kalbą). Bet žmonės šiaip ne taip suprasdavo ko aš noriu.
Prancūzų kalba- labai graži. O kai susikoncentarvusi jos klausausi, „pagaunu“ apie ką jie kalba. O jūra! Kai tik nuėjome prie jos, supratau, kad išgyvensiu čia. Tiesiog kai bus labai liūdna, eisiu ten ir klausysiuosi žuvėdrų klykavimų.
Penktadienį susipažinom su visais 30 vietinių savanorių. Rasių ir religijų įvairovė mane sužavėjo. Deja, kol nemokėsiu kalbos sunkiai galėsiu su jais bendrauti. Tik keli kalba truputeli angliškai. Pirmo susitikimo proga dalyvavome akcijoje. Buvome padalinti į dvi grupes , tada keliavome į miesto centrą ir dovanojom praeiviams geles, prašydami jas perduoti jų pažįstamiems vienišiems, pagyvenusiems žmonėms. Spalio 1-ąją Prancūzijoje minima pagyvenusių žmonių diena . Panašiose akcijoje esu dalyvusi, tad man ne problema užkalbinti žmogų, bet ne tada kai nemoki kalbos… Danijel jau nuo pat pradžių pradėjo mane spausti, kad pasakyčiau bent pirmą sakinį „Labadiena ponia/ponas, ar galėčiau jums pasiūlyti nemokamą rožę?“. Iš pat pradžių kategoriškai atsisakiau, nes niekaip neperprantu kaip tarti tą prancūzišką r, o ir šiaip gi nemoku visiškai sakinių suregzti! Bet tiesiog vaikščioti paskui ir matyti, kaip kiti prisideda prie akcijos buvo ne man. Juk aš Justina Vaitiekūnaitė, ta kuri prisižadėjau sau būti visuomet drąsia ir nebijoti bandyti, kad ir kaip nejauku tai bus! Tad ėjau ir kalbinau. O kai suprasdavo (!) ką aš sakau (porą kartų nesuprato :D) ir klausdavo kodėl, kokia proga, jau tada Danijel perimdavo vadžias.
Kita savaitė nusimato būti ypač intensyvi. Pirmadienį dar Dunkerque, o antradienį-ketvirtadienį keliausime į kažkur (nelabai supratau J ). Lyg ir kažkoks mokymosi centras ar kas. Kažkas panašaus kaip trijų dienų seminaras suformuoti komandas, su kuriomis dirbsime visus 9 mėnesius.
Pardon dėl įspūdžių nenuoseklumo. Tiesiog dabar jų mano gyvenime daug.
Comments are closed.