BlogasPavadinimas

Kalbos sienos, barjerai ir duobės 40/52

Gyvenimą man gadina kalbos nemokėjimas. Pažanga jau yra, nes suprantu apie ką žmonės kalbą. Tik kontekstą, o tam, kad suprasčiau turiu labai atidžiai klausytis. Lyg sencorius klausausi, gal išgirsiu žinomų žodžių.

Bet tai  tik „un peu“ (truputis). Aš negaliu kominkuoti su žmonėmis. Sunkiausia buvo per „Integration week“. Ypač kai koordinatoriai vis ieškodavo, kas dabar „pasirašys“ man versti į anglų kalbą. Danijel (kito EST savanorio) negaliu visada išnaudoti. Jam tai tikrai „užknisa“. Iš kitų 30-ties vietinių savanorių angliškai kalba (t.y. man gali versti ir įmanomi pokalbiai)- 2. Visi kiti tik žino pagrindinės frazės: hello, thank you, yes, bye…

Prancūzų anglų kalba yra… tiksliau būtų pasakius nėra.  Priežastys: anglų kalbos mokomosi tik auštesnėse klasėse, pamokos labai paprastos ir suteikiamos tik elementarios žinios, egzamino metu turi pagal duotą tekstą atsakyti į klausimus ir atrinkti teisingus teiginius.

Sunku, nes  kol neišmoksiu prancūzų kalbos tol mane nuo šių regis įdomių žmonių skirs nematoma  siena. Tikrų tikriausias kalbos barjeras. Kai nemoki kalbos, tu negali atsiskleisti kaip asmenybė. Kai nemoki kalbos, tu sudarai kitokį įspūdį apie save.

Pirmadienį vakare jaučiausi labai, labai blogai. Visi susipažinimos žaidimai, prisistatymai ir projekto prezentacija  man buvo ypač komplikuoti. Keistas patirimas, nes metodai tokio tipo seminaruose taikomi panašūs kaip ir Lietuvoje, bet tik šįkart svetima kalba.  Tad ta kalba, mane kaip duobė įkalino ir išlipti kol kas niekaip.

Vakarą pasitikau su didžiuliu galvos skausmu, nes klausiausi visko labai atidžiai bent tam, kad pagaučiau kontekstą. Vėliau apie nieką kitą negalėjau galvoti, kaip tik, kad grįžusi viską kas „gerklėje užstrigę“ išliesiu apkabinusi pagalvę. Pasivaikščiojus iki namų, giliai įkvėpiau ir nusprendžiau, kad yra buvę ir blogiau. Nėra čia ko verkšlenti ir vaidinti jautruolės. IšgyvensiuJ

Nuvykus į seminarą, vis dar beryšio jaučiausi. Visą dieną bandant prisišlieti prie angliškai kalbančių žmonių, nejaukumas tavęs nepalieka ne per žingsnį.

Gyvenimas pradėjo taisytis, kai dingo mano žodynas. Atsirado, kai vaikinas vardu Yannis  man jį atidavė ir išdidžiai ištarė „Labàs Vakaràs“. Galvojau apsiverksiu. O vėliau ir kiti mėgino mokytis žodžius iš žodyno… Kitas vaikinas pradėjo rašytis angliškus žodžius, kad galėtų regzti sakinius ir kreiptis į mane. O per pasirodymų vakarą, merginos pristatynėdamos pasirodymus taip pat buvo pasiruošusios vertimą anglų kalba. Buvo labai miela, nors ir labai neaišku J Mačiau, kad joms tai išties daug reiškia, kai lėtai ir paprastas žodžiais joms padėkojau.

Tiesiog jau pradedu susitaikyti su savo vaidmeniu grupėje. Keista, visada būdavau „lyderė“, o dabar tenka užimti „tylenio, nesuprantančio kas vyksta“ vaidmenį.  Vis patirties įdomios įgausiu. O kalba? Jau pirmadienį pirmosios pamokos, namuose jau apsitryniau, tad daugiau laiko galiu skirti savarankiškam mokymuisi (nors LT jis daug naudos nedavė). Aš tikrai įveiksiu tą kalbą, o tada viskas bus très bien!

Facebook comments:

Profile photo of vjusta

Author: vjusta

rabbit follower

Comments are closed.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Skip to toolbar