Pats nepastoviausias fizikinis dydis- laikas. Netiesa, kad valanda turi 60 minučių ar para 24 valandas.Tai priklauso nuo jausmo, kurį patyri tuo metu. Juk kai tave nuobodulys paglemžia į glėbį, atrodo, kad laikas tiesiog sustoja. Kiekvienąkart pažvelgusi į laikrodį matai tuos pačius skaičius, nors atrodo, kad praėjo amžinybė. Kitaip būna, kai esi laimingas. Tos akimirkos praeina per greitai! Keisčiausia būna, kai pradedi galvot ką veikei tuo laiko tarpsniu. Geros, trumpos akimirkos talpina tiek daug… Dabar regis jau 5…6…o gal 7 savaitė Prancūzijoje, bet laikas prabėgo akimirksniu. Geras ženklas?
_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^
Gyvenimas bus nuostabus, jei apie kiekvieną progą, kurią atrasiu, galvosiu, kad ji vienkartinė, nepasikartosianti ir reik ja naudotis tuojau pat. Nes jei lauksiu, geresnio laiko, geresnės nuotaikos ar geresnio oro, tikrai praleisiu kažką ypatingo.
^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_
Nenoriu, kad mano gyvenimas praslinktų ir būtų nuobodus gyventi. Gal jis prabėgs labai greit, dėl maksimalizmo ir noro padaryti/pajausti/išmėginti viską, bet kai mano plaukai pašviesės, ne dėl peroksido, o dėl melanino stokos, galėsiu valandų, valandas pasakoti savo vaikaičiams, koks nuostabus ir įdomus buvo mano gyvenimas.
O jei plaukai ir nenušviesės, tai bent žinosiu, kad iki to patyriau net daugiau, nei kai kurie patyria per visą gyvenimą.
Pamąstymai žiūrint pro langą traukinyje Dunkerque-Paris
Lapkričio 11, apie 8 valandą ryto
Comments are closed.