Didžiausias mano savanorystės projekto privalumas- įvairovė 
Nors dėl to darbo mugėje turbūt ir susirgau…
Kai peršali, prasideda sloga, norisi tiesiog iššokti iš savo kūno. Nusimesti jį lyg rūbą, nes jis tapo pernelyg nepatogus. Būtent taip aš šiomis dienomis jaučiuosi. Visiems kartojau, kad tikrai pirmadienį niekas neeis į darbą, nes šeštadieninis darbas mugėje, prie gero neprives. Medus brangus, o cukrus, kuris padėtų „išspausti“ svogūnų sultis, keisto pavidalo (arba pudra, arba gabaliukai). O juk šis tradicinis vaistas pats geriausias, nors kažkodėl visi įsivaizduoja, kad labai jau neskanu. Tad gydausi šilta Lipton arbata paskaninta citrinos grežineliu. Net antradienį į savo “darbą” neėjau, nes buvau “visuomenei nerodytinoje” būsenoje. Dabar regis jau peršalimas traukiasi, jau pradedu kvėpuoti pro nosį, nors ir balso tembras smarkiai pažemėjęs.
Kai skundžiuosi aplinkiniams, kaip čia yra šalta, jie atrėžia, kad Lietuvoje šalčiau. Tas tiesa ir žiemą čia nusimato, kad temperatūra apie 0 laikysis… Bet tas šaltis čia kitoks. Drėgnesnis, į kaulus persismelkiantis, o dar vėjas… Štai ką reiškia gyventi pajūryje!
Dabar mane tik šildo mintis apie už trijų savaičių būsianti seminarą Pietų Prancūzijoje… Ir Kalėdų mintis man atneša šilumos, nors ir labai neaišku nei kur švęsiu, nei su kuo tiksliai. Daug įvairiausių variantų, bet bijau, kad vėliau nelikčiau „ant ledo“.
Nepaisant šalčio aplink mane, viduje dega ugnis (ne, tai ne temperatūra man kyla). Čia turiu tiek daug laiko viskam apgalvot, paplanuot, apsvarstyt… Jau žinau, kiek daug manęs visko laukia po EST. Daug savanorių grįžus ištinka krizė, nes patyrė tiek daug, grįžta į normalų gyvenimą, kuris nėra toks pilnas naujų potyrių, iššūkių. O aš jau tiek sau veiklos prigalvojau ateinantiems penkeriems metams, tad nuobodulys neturėtų manęs užklupti 😀
Nors išties…bus matyt.
P.S. Mama, neskaitykite mano tinklaraščio ir nesinervinkite! Geriau atsiųskite siuntinį vaistažolių 😀
