Pirmas sniegas
Prieš išvykdama skaičiau, kad savanoriai patyria tam tikrus etapus : PASIMETIMAS. EUFORIJA. NAMŲ ILGESYS. PYKTIS. DEPRESIJA. PRIĖMIMAS.
Pirmosios dvi savaitės- pasimetimo etapas, vėliau prasidėjo euforija, kuri tęsėsi iki išvykos į Paryžių. O vat dabar. Jaučiu, kad liūdėju… Dabar jau viskas ne taip jau nauja, ne tiek daug atradimų, jaudinančių potyrių. O blogiausia, kad labai pradėjo nepatikti žmonės, kurie yra aplink mane. Jie malonūs, draugiški, bet… Dabar vis daugiau suprantu kas vyksta aplink mane, apie ką jie kalba, o kartu jau ir aš galiu jų paklausti dominančių dalykų… Deja atsakymai nuvilia, nes kiti “savanoriai” mano organizacijoje yra žmonės, kurie gyvena šia diena, neturi jokių tikslų, yra paviršutiniški ir dažnai kvailoki.
Projektas, veikla man patinka. Tai įdomu, bet svarbiausia tai žmonės, kurie yra aplink tave.
Nusibodo man būti malonia ir nereikšti savo nuomonės. Dabar jau vis dažniau tai padarau ir matau, kad ji labai skiriasi nuo prancūziško mentaliteto. Pyktis nesiekiu, bet vaidinti tylią, žavią, besišypsančią mergaitę iš Rytų Europos nenoriu.
Ne tokia smagia nuotaika pabaigiu antrąjį mėnesį ir pasitinku trečiąjį…
Comments are closed.