Saulė šviečia į akis, o tu nedrąsiai seki paskui pirmąkart gyvenime matytus vaikinukus. Pasisveikinus išgirsti jų vardus, bet vėliau vis tiek pamiršti, nes jie tau neįprasti. Bet tai nesvarbu, nes lietuviškai kalbėdama negali jų įvardinti, tad jie tapo gražuoliuku (žmogus, priėmęs mus nakvoti, kurį geriausia įvardinti naudojant anglizmą- hostintojas), mažučiu ir gydytoju. Vėliau įsiminiau du vardus, o trečiasis paslaptyje liko iki dabar.
Su mūsų hostintoju, kuri suradau per couchsurfing’ą ir jo dviem draugeliais iš Casablankos ir Alžyro
Couchsurfing’as nuostabus dalykas ne dėl to, kad nereikia mokėti už nakvynę, bet todėl, kad turi pačius geriausius vietinius gidus ir galimybę išties pažinti naują kultūrą. Daug klausinėjome, nes buvo labai smalsu kaip išties yra. Ypač apie religiją. Kiek žmonų, dėl kokių priežasčių galima jų tiek vesti, kaip galima skirtis, koks musulmonų santykis su krikščionimis, žydais… ? Įdomiausia, ką išgirdau tai, kad musulmonas gali vesti krikščionę, bet musulmonė krikščionio nelabai, nes vaikui religiją perduoda tėvas. Ir šiaip tokios poros yra komplikuotos būtent dėl vaikų, nes nors ir kaip sutuoktiniai gerbtų vienas kito religiją, vaikas gi auginamas turės būti arba pagal krikščioniškas, arba pagal musulmoniškas tradicijas. Žinoma, net ir patys jie negalėjo sutarti ar išties įmanoma “mišri” pora, nes vienas iš jų buvo labiau praktikuojantis, o kitas prisiskiriantis save prie nepraktikuojančiųjų Islamą.
Porelė. Pagal idėja, tėvai turėtų išrinkti jaunikį ar nuotaką savo vaikui, o pasimatymai- nereikalingi. Bet kaip kad sakė mums vėliau vienas marokietis “Yra didelis skirtumas tarp to, kas turėtų būti Maroke ir tarp to, kas išties yra”
O koks gi tas Tangier’as? Vadinamas jis “Vartais į Afriką”, nes nuo Gibraltaro tik 30 km. Pakrantė nuostabi, o žydra Viduržiemio jūra užburia. O dar tas neryškus Ispanijos krantas… Geriausia jį stebėti iš Café Hafa. Tai labai sena kavinė Tangiere, pradėjusi veikti 1921 metais ir kurioje galima išgerti skaniausio Marokietiško viskio (tradicinės mėtinės arbatos su daug cukraus). O ta kavinė garsėja ne tik nuostabia terasa iš kurios matyti nepakartojamas vaizdas, bet ir tuo, kad ten lankėsi the Beatles, Rolling Stones…
O vaizdai ten tokie, kad negali atitraukti akių…
Saulei kaitinant mus braidant vėsioje jūroje, netgi buvome pasiryžusios išsimaudyti. Deja sekanti diena buvo vėsesnė, tad šios idėjos atsisakėme ir geriau apžiūrėjome miesto senamiestį “kasbah”, pavaikščiojome po mediną (siaurų gatvelių labirintas, kuriame yra turgus) susipažinome su dar vienu būriu marokiečių, kurie buvo mūsų gražuoliuko draugai. Turbūt per visą kelionę susipažinau su kokiais 40 dešimt marokiečių 😀 Kuri kelionių agentūra suteikia tokią galimybę?
Pamatėme ir naktinį Tangier’o gyvenimą, kuris nedaug kuo skiriasi nuo europietiškojo. Barai, klubai…bet moterų ir vyrų santykis išskirtinis. Tame bare, kuriame leidome vakarą be mūsų trijų lietuvaičių, mačiau tik dar dvi marokietės. Valytojos ir dainininkės neįskaičiavau. O vyrų- dešimtys. Tada mus dar tai stebino, bet vėliau jau pripratom, kad vyrų visada matysime daugiau nei moterų (išskyrus Fez mieste). O tas vakaras man įsimynė nuostabiomis dainomis. O labiausiai primirštąja, kuria vėliau niūniavome visos kelionės metu…
Koks Tangieras liks mano atmintyje? Nuostabiausias saulėlydis, gražiausia muzika, o vėliau ir daugybė šokių klube. Kitą dieną turėjome jau išvykti į sekantį miestą, garsėjanti mėlynomis gatvėmis, bet net ir kelyje į jį negalėjome nustoti kalbėti apie pirmuosius įspūdžius, kurios jau patyrėme. Bandžiau įsivaizduoti kas dar laukia mūsų, bet kad kiekviename mieste bus kiekvieną kartą taip kitaip net nenumaniau.
Comments are closed.