Atlanto vandenynas ir anglų kalbos mokytojai pas kuriuos gyvenome
Pirmas kartas bandant savarankiškai susitarti su taksistu. Vietą turėjome užsirašiusios, bet nenumanėme ar ji toli, ar kiek iki jos turėtų kainuoti nuvažiavimas. Jei vairuotojas galiausiais įjungtų taksometrą, vis tiek galėtų nuo mūsų nuplėšti per daug, tiesiog vežiodamas ratais. Nusprendėme eiti, klausti, o vėliau derėtis. Pirmasis taksistas pareiškė, kad tai toli ir už 50 dirhamų nuvežtų. Padėkojusios už atsakymą, nueidinėjusios jau girdėjome 40 dirhamų sumą. Nutarėme eiti į kitą taksį ir iškart klaust ar nuveš iki ten kur reikia už 30. Sutiko per greit. Supratome, kad vis tiek permokėjom:D Vėliau sužinojome, kad turėjo kainuoti 25 dirhamus 😉
Sutartoje vietoje mus sutiko du vaikinukai, iš kurių Badr ir buvo mūsų hostintojas Rabate. Reik pripažinti, kad ši “sofa” buvo pati kukliausia. Gyvenome anglų kalbos mokytojų bendruose namuose, kur net karšto vandens atrasti buvo sudėtinga. Bet tokia jau keliautojų dalia. Džiaugėmės, turėjusios minkštą čiužinį ir šiltas antklodes.
Deja, tokiomis sąlygomis ir jie patys miega. Kaip supratau, visi tie mokytojai dirba vienoje mokykloje ir po kelių mėnesių juos paskirs į kitus miestus. Tapti anglų kalbos mokytojų- nelengva, nes reikia praeiti didžiulį konkursą. Klasėse po 50 mokinių ir trūkstą inventoriaus. Tą dieną kaip atvykome jie protestavo, nes jau kelis mėnesius negauna atlyginimo. Bet šį darbą jie labai mėgsta, nes jį tikrai nelengvą gauti, o taip pat jie tikri anglų kalbos ir literatūros fanai.
Kelionė nebūtų buvusi tokia gera, jei ne puiki kompanija. Tų žmonių nebūčiau atradusi, jei ne ESV
Kai ten deginomės, nežinojome, kad gulime ant senų kapų…Tik grįžusi atradau šią informaciją vikipedijoje 😀
Nekropolio likučiai ir senas minaretas ant kurios gandrai suka lizdus
Mokytojai aprodė mums gražiausias Rabat vietas, o tuo tarpu su jais kalbėdamos turėjome progą pasijausti kaip mokykloje. Ta mokytojiška intonacija… Kai vakare norėjome nulėkti tiesiog į šalimais esančią parduotuvę, nenorėjo mūsų išleisti. Pasak jų, mums vienoms pavojinga vaikščioti 😀 O vakare… Tai buvo jų idėja vakarą praleisti Rytų Europiečių stiliumi ir tikrai matėsi, kad lenkišką degtinę ragauja kokį antrąjį kartą gyvenime. Padaugino truputėli tie mokytojai, bet mums buvo labai juokinga. Akademinė anglų kalba, sudėtingiausi išsireiškimai, kurių tikrai dažnai nesuprasdavau, Šekspyro deklamavimas… Jautėme, kad užpyko ant mūsų, nes iš baliuko, pirmos nėjome miegoti, o mokytojus palikome tęsti literatūrines diskusijas prie puspilnio butelio. Jau išvykusios iš Rabat, vis kartojome tas topinėmis likusias frazės, tokias kaip “Excellent student”, ” Twenty from twenty”, ” Are you sure?”, “Guuuddd”…
Pasiplaukiojimas kanale. Už valtininko- kasbah. Citadelė.
Minaretas nebaigtoje statyti mečetėje
Karališkas mauzoliejus
Prieš išvydama į Maroką, truputėli jaudinausi, dėl ten galimų revoliucijų ir pan. O atradau, kad be vienintelio matyto mažo protesto sostinėje (mano Dunkerque didesni vyksta), viskas labai ramu. Visi sutiktieji kartojo, kad labai myli ir gerbia savo karalių.