Laukiam prie Mcdonaldo ir tikimės, kad naujasis hostintojas nevėluos ir greit mus sutiks. Skambina. Tuoj atvyks jo dėdė mūsų pasitikti. Kalbėdamas kažką minėjo apie motocycle. Bet gal man tik pasigirdo… o link mūsų jau eina jo dėdė Ibrahimas. Pasiūlymas – „Čia truputėli tolokai, tai ar taksi norite pasiimti ar po vieną su motociklu suvežioti?“ Nedvejodamos pasirinkom antrąjį variantą 😉
Baisu ir smagu lėkti naktinėmis gatvėmis ant mažo motociklo ir galvoti, kad Marakešo „skyrius“ prasidėjo ypač neįprastai. Jamal (mūsų oficialus hostintojas) namuose sutikome kitą couchsurferę, kuri kaip tik tą dieną atvyko į Maroką. Ji- Ashley, singapūrietė studijuojanti Londone. Sugalvojo viena keliauti po Maroką. Drąsu! O žinojote, kad Singapūre uždraustos kramtomosios gumos? Aš šito nežinojau 😀
Užmiesčio vaizdelis
Pirmoji naktis Marakeše buvo… šiaip sau. Nesigilinsiu į detalės, bet kelionės metu mums pasitaikė tokie malonūs žmonės, kad turbūt turėjo galiausiai pasitaikyti ir kitoks. Tad kitą ryta palikome Jamal namus keturiese (prie mūsų „šeimynos“ prisijungė Ashley.)
Nuvažiavome į miesto centrą ir truputi nerimavome, nes nežinojome, kur dar dvi naktis nakvosime šiame mieste. Mūsų kelionės biudžetas jau buvo visai išsekęs, tad hostelio idėja nevyliojo. Suradome interneto kavinę ir prisijungėme prie couchsurfing.com . Atradome, kad viena europietė, kuri jau 11 metų gyvena Marakeše priima emergencyrequest keliautojus ir net nurodžiusi telefono numerį. Parašom žinutę ir jau po 15 minučių gaunam atsakymą, kad galime pas ją nakvoti. Tik surasti jos bustą, turime pagal nuorodas internete, nes ji užsiėmusi (vėliau sužinojome, kad buvo jos dukters gimtadienis, bet ji vis tiek surado laiko su mumis išgerti arbatos). Sunkiai, medinos labirinte, suradome jos namus. Ji maloniai mus sutiko, išklausėm jos istorijos, vėliau ji mūsų atkeliavimo aplinkybių ir tada jos darbininkas mus palydėjo į kitą šalia esantį namą, kuriame ir gyvenome, visiškai savarankiškai. Didžiulė terasa ant stogo, virtuvė, karštas vanduo, patogi lova, normalus tualetas!!! Ir tik kartkartėmis praeinantis šalia esančio pagrindinio namo darbiniNkai. Jei ne atsitiktinumai, nebūtume ten atsidūrusios. Negalėjome patikėti savo sėkme 😀
O nuo terasos matyti visi medinos namų stogai. Po juos bėgioja gatvinės katės.Nors gi ne gatvėje, tai stoginės…
Language Exchange meeting’as. Visi tie žmonės couchsurfing gerbėjai.
Popiet degindavomės ant terasos, o vakare ten iki išnaktų plepėdavome apie tai ką patyrėme bei skaičiuodavome katės. Katės gyvena ten ant stogų, nes visi namai vieni šalia kito ir iš vieno galima perlipti į kitą:D
Marakešas nepasirodė labai draugiškas. Visur bandydavo mus apgauti arba nusukti kuo daugiau pinigų. Jei kituose miestuose pardavėjai mums visada, net apsižioplinus primindavo pasiimti grąžą, tai čia reikėjo ginčytis dėl kiekvieno dirhamo. Labai turistinis miestas…
Prieš atvykdamos skaitėme, kad jei kas nors medinoje tau parodys kelią ir palydės, vėliau reikalaus pinigų. Kažkaip išvengdavom to ir pačios susirasdavome kelią. Bet viena vakarą, jau buvo tamsu ir pasiklydome. Pasisiūlė berniukas, kai išgirdo mūsų ieškomą vietą “Cafe Arab” ir pradėjo mums rodyti kelią(bet mes jo neprašėme ir net nesutikome). Jau artėjant prie ieškomos vietos, mus apsupo daug paauglių su mopedais… Kai priėjome “Cafe Arab,” jau žinojome, kur eiti ir tada prasidėjo… “Mes parodėme kelią, duok pinigų” . Išties planavau duoti jiems dirhamų, bet kai taip nemandagiai paprašė, įsižeidžiau ir suerzinau tiesiog… dėkodama. Tada visi tie berniukščiai apsupo mus, burzgindami savo mopedais ir šūkaudami “Do you want problems?” pradėjo mus gąsdinti. Mačiau, kad bendrakeleivės persigandusios, bet iš principo nenorėjau jiems duoti tų dirhamų. Ir staiga, tas berniukas, kuris mus nuvedė, liepė kitiems atsikabinti nuo mūsų (pamatė, kad nepasiduosiu ) ir visi jie dingo. Vat čia tai vakaro pabaiga.
Einant pro Djemaa-el-Fna aikštę, tave apsupa padavėjai ir tempia link savo staliuko. Tikrai, griebia už rankos ir tempia. Žiauru…
Atsilaikiusios prieš bet ką 
Marakešo vakaras
