Po Marakešo patraukėme į Casablancą. Joje praleidome tik valandėlę, nes mūsų jau laukė grįžimas namo. Labai ramiai nuvykome į oro uostą, visus tikrinimus praėjome labai greit ir vėl pajutusios “skrydžio galia” palikome Afriką. Tai buvo nuostabi kelionė. Daugybė nuotykių, atradimų… Jau praėjo trys savaitės, bet vis dar būna sapnuoju jį. Nežinau, ar čia kelionės įtaka, bet po jos gyvenimas FR tapo ypač malonus. Vėl daugybę įspūdžių, nors maniau, kad jau įsigyvenau čia ir tiek jau daug jų nebeatrasiu. Marokas mane išmokė labiau pasitikėti žmonių gerumu, būti atvirai kultūroms, kurių nepažįstų, grožėtis tuo, kas yra aplinkui mane.
Kelionių kelionė.
Prabėgantys vaizdai kelyje Marakešas-Casablanca
Keli praktiniai pastebėjimai. Važiuojant į Maroką, pasiruoškite nustebti, dėl… tualetų. Tradiciškai tai atrodo taip: skylė grindyse (lietuviškos išvietės variantas), šalia kranelis ir mažas kibiriukas. Šiukšlių kibiro ar tualetinio popieriaus- nerasta. Tad pasiimkite vienkartinių servetėlių. Kainos lyginant su prancūziškomis- labai mažos, su lietuviškomis- turbūt tik truputėli mažesnės (girdėjau, kad pas jūs brango, tad tiksliai nežinau). Tadžiną (tradicinį mėsos troškinį) galima nusipirkti ir sočiai papietauti už 20 dirhamų (2 eurai, 7 litai). Patarimas- eikite valgyti ten, kur eina vietiniai. Nepamirškite nusiprausti rankų ir kibkite į maistą su duona (jokių įrankių!). Litras vandens- nuo 5 iki 10 dirhamų, tad lyginant su kitomis kainomis- jis brangus. Hosteliai- 40-80 dirhamų žmogui. Iš viso kelionė kiekvienai kainavo po 200 eurų (68 eurai- skrydžiai, apie 60 eurų-traukiniai (1200km įveikta)…)
Temperatūra– kovo pradžioje vyravo tarp 17-25 
Perfecto! Vasara nedrįsčiau važiuoti, nes tada 35-45… Apranga– jokių skarų nenešiojome, o ir suknelės, ir sijonus dėvėjome. Bet tokius padoresnius Jokių dekoltė, jokių pečių apnuoginimo. Ir taip dėmesio sulaukdavom su kaupu. Bet jis nebuvo labai įkyrus, tad manau keliauti merginoms į Maroką galima drąsiai
Štai tokia buvo ta kelionė, kurios paskutinis akordas irgi buvo…nuotykis. Grįžome į Charles de Gaulle Paris oro uostą po vidurnakčio. Mes nepagalvojome, kad oro uosto metro RER nebeveiks… Variantai buvo tokie- pasiimti taksi (laaaabai brangu), važiuoti naktiniu autobusu iki centro ir tada labai nesmagiu Paryžiaus rajonu eiti valandą iki Montparnaso su viltimi, kad bendrakeleivės bendrabučio apsauginiai įleis mus (kartą jau buvo neįleidęs vienu jos draugių, tad teko joms miegoti metro)… Arba likti oro uoste, miegoti ten ir laukti kol 6 ryte vėl pradės veikti metro ir tada aš- tiesiai į traukinių stotį ir namo, o kolegė- namo nusiprausti ir į darbą.
Mano blogiausiai praleistų naktų topas pasikeitė. Kodėl visos kedės ten turi porankius! Miegojom ant grindų. Šalta, kieta ir nemalonu, bet dabar jaučiuosi tikra keliautoja.
Už įdomų gyvenimą !
Comments are closed.