Susirinkusi paskutines likusias atostogų dienas, susiderėjusi su viršininkais, sėkmingai gavusi seminarą per Velykas pabėgau iš šiaurės į pietus. Man to labai reikėjo, nes dabar mano komandoj tvyro nekokia atmosfera, o trumpas mano išvykimas tikiuosi padės užmiršti visas, visų padarytas klaidas.
Kolega Danielius jau buvo pasiryžęs nakvoti ant kieno nors sofos, bet savaičių savaites turėjau klausytis, kaip jis dėl to nerimauja, tad paskutinį vakarą rezervavau hostelį. Gal ir gerai, nes norėjau bet vieną dieną nebendrauti su naujais žmonėmis, nes ateinančią savaitę jų teks daug pažinti. O ir taip turiu vaikyti balandžius iš Danieliaus kelio, tad kantrybės viskam gali neužtekti. O norėjau tiesiog atsipalaiduoti… Nors buvom pažadėję vienas kitam, kad nekalbėsime apie Unis-Cite (organizaciją, kurioje dirbame), bet tai tapo pernelyg svarbi mūsų gyvenimo dalis, kad būtų įmanoma nekalbėti 😀 Bet stengėmės ir daug gulinėjom visokiose parkuose.
Buvau išsiilgus gulinėjimo ant pievelės…o aplink krintantys kaštonų žiedai…
Montpellier visai gražus miestas, su daug parkų, fontanų, lauko kavinukių ir…kebabinių. Tikrai labai daug. Net aš susiviliojau vieną suvalgyti, su falafeliais ir sūriu… Čia vėl pradėjau mėgautis prancūzų kalba ir jausti, kad esu Prancūzijoje. Savo Ch’ti miestelyje pamirštu tai dažnai. Visada svetimas kiemas gražesnis 
