Žydroji pakrantė, tikrai žydra. Smagu bildėti bėgiais prie pat jūros. Atrodo, kad plauki laivu. Į Kanus nenorėjau keliauti, nes numaniau, kad be raudonojo kilimo ne daug kuo skirsis nuo kitų miestų. Mano hostintojai sakė, kad per festivalį ten verta nulėkti tam, kad gatvėse išvystum veidus, matytus tik per ekraną. Kadangi festivalis prasidės tik po poros savaičių, o net jei būtų buvęs anksčiau, vis tiek tai nelabai domintų mane. Tad nulėkiau į…Nicą 
Miestas didelis- 5 pagal dydį Prancūzijoje. Gražios pakrantės, bet paplūdimiuose ne smėliukas, o akmenys. Nica turi itališką dvasią, nes tik nuo 1860 tai Prancūzijoje dalis, o iki to buvo italų teritorija. Kai kurie užrašai netgi italų kalba.
Daug gražių fontanų, kurie ypač vertingi vasarą, kuomet temperatūra pakyla virš 30 laipsnių.
Labai žavus parkas šalia modernaus meno muziejaus. Ta galva labiausiai man patiko
Ir Nica turi savo Akropolį! Tik ten ne prekybos centras, o koncertų salė.
Įsivaizduokite, kokia buvau nustebusi mažoje krautuvelėje radusi “Diušės” limonado Trūko tik “baronkų”!
Turi keistą norą…Norėčiau padirbėti kruiziniame laive. Būtų įdomi patirtis. Gal po kelių metų?
Daug marselinio muilo…
Promenade des Anglais
Pabėgau į pietus norėdama išbandyti couchsurfingą savarankiškai (puiki, sklandi patirtis be didesnių nuotykių), pamatyti kokia ta garsioji, Žydroji pakrantė (graži, šilta, puikios atmosferos, bet rinkčiausi kitas Viduržiemio jūros pakrančių šalis atostogoms…) ir svarbiausia tikėdamasi, kad grįžusi į šiaurę rasiu išsisprendusias ar bent jau primirštas problemas.
Po 11 valandų kelionės traukiniais savo miestelyje buvau sutikta su naujienomis, kad mano problemėlės išaugo ir tapo viešos. Hmmm…Prakeikti prancūzai ir jų nemokėjimas laikyti paslapčių. Apie keista, ganėtinai paauglišką situaciją papasakosiu kitame įraše
Comments are closed.