Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos išmokau per šiuos 8 mėnesius yra… susitaikymas su nežinojimu. Aš nežinau, ką veiksiu po 5 metų. Nežinau, ką būtų geriausia man studijuoti. Taip pat nežinau, ar dabartinis susidomėjimas žmonių teisėmis neišsisems ir vėliau nesugalvosiu domėtis kažkuo kitu. Nežinau ir manau, kad tai sakydama esu nuoširdi. Iš tik ką baigusių mokyklą reikalauja nuspręsti, kas jie bus visą gyvenimą. Velniop! Tai yra visiškai nerealu, nes jie net nežino, kas jie yra patys. Tad prašau nereikalaukit iš manęs aiškių atsakymų apie tai ką veiksiu ateityje.
Gyvensiu įdomiai, tikėtina, kad materialiai neužtikrintai, bet bent jau jausiu, kad išties turiu gyvenimą, kuriuo pati žaviuosi.
°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°0°
Suirzusi, nes skype pokalbiai su mama primena apie didžiulį požiūrių skirtumą į gyvenimą, religiją, žmones… Ir galiausias argumentas lieka tas, kad aš be gyvenimiškos patirties- nieko nesuprantu ir į viską žiūriu su jaunatvišku maksimalizmu. Viena vertus, tai tiesa. Man 20 metų ir būtų žiauriai liūdna, jei į gyvenimą žvelgčiau lyg į šeštą dešimtmetį įpusėjusi moteris. Pikta, nes žmogus, kuris turėtų mane labiausiai remti visiškai nesupranta, kokios yra mano vertybės, kas man yra svarbu. Esminis skirtumas- aš noriu gyventi įdomiai, ji- kad gyvenčiau užtikrintai ir saugiai.
Dabar prisimenu, kodėl taip labai norėjau išvykti… ir kas manęs laukia grįžus.
Guodžia tai, kad sutikau daugybę žmonių, kurie supranta mane ir gyvena būtent taip, kaip patys nori!
Comments are closed.