Vėl man tenka tai išgyventi- naujos pradžios baimę. Kiekvienas abiturientas tai patyrė baigęs mokyklą ir vėliau atsikvėpė keturiems metams iki naujų sprendimų ir pokyčių laiko.
Man tai jau teko išgyventi prieš 10 mėnesių, kai svajojau/sapnavau/įsivaizdavau/baiminausi koks bus nuotykis čia, Prancūzijoje. Buvo nerealu. Bet pabaiga, jau ranka pasiekiama.
Dabar vėl nauja pradžia. Atrodo, neturėtų būti sunku, juk grįžtu namo. Pas tuos pačius žmones, pas numylėtas vietas, mėgstamas veiklas. Išties, viskas beveik taip pat, bet… grįžta kitas žmogus. Nors ne, tiesiog pasikeitęs.
Mano didysis baubas – tai abejonė, ar tai, kad grįžusi atgal į savo šalį, taip pat negrįšiu atgal į savo kailį. Tapiau labiau pasitikinčia savimi, spontaniškesne, jaunatviškesne (buvau per greit suaugusi), pasitikinti žmonėmis, trokštanti gyventi ir tai daryti kuo įdomiau!
Bus matyt.
Baubas nr.2- stojimai.
Praėjusiais metais stojau ir įstojau. Bet tuomet net ir žinodama, kad išvyksiu, turėjau daugiau motyvacijos studijoms, nei dabar, neturint kito varianto. Nuo 10 klasės maniau, kad norėsiu studijuoti politikos mokslus ir tapti politike. Maniau, kad taip galėsiu PADĖTI žmonėms, o taip pat išnaudoti savo menamą ar tikrą potencialą . Svajojau, apie visišką atsidavimą karjerai. Šios kelionės metu, supratau, kad pirmiausia- aš nepažįstų žmonių. Norėdama jiems padėti pirmiausia turiu pažinti kuo daugiau, pamatyti kuo įvairesnio pasaulio, įgauti kuo daugiau skirtingos patirties. Sutikau daugybę žmonių, kurie nėra suvaržyti pasirinkto vieno darbo, o pasirinkę gyvenimą, kuris vieniems atrodytų- blaškymasis, o man dabar- svajonė. Išmokau nebebijoti nežinoti, ką veiksiu visą gyvenimą, nes žinau, kad tas noras keisis ir keisis. Taip pat, esu per …gera, kad galėčiau būti politike. Negalėčiau apgaudinėti, jautriai reaguoju į apkalbas ir kritiką ir nemoku siekti sau naudos per kitų galvas.
Tai kur gi man stoti? Vis tiek pirmoje vietoje jau įrašyti Politikos mokslai. Dėl įdomių žinių ir noro suvokti ant kokio pagrindo sukasi pasaulis. Tikiuosi, kad tos žinios man padės tam, ką noriu veikti artimiausius kelis metus- gilinti žinias ir prisidėti prie Žmogaus teisių vystymo Lietuvoje. Gal atrasiu, kad tai ir yra ta sritis, kuria noriu ilgiau užsiimti…o gal ir ne, bet džiaugsiuosi pamėginusi! O jei neįstosiu į PolitIkos mokslus, stosiu į kalbas (arba į prancūzų kalbą, arba į turkologiją). Kuo daugiau žinosiu, tuo lengviau bus pažinti pasaulį!
Nerimtas baubiukas, kad lietuviškos vasaros dienų trūks tam, kad spėčiau padaryti viską ką noriu! Nekantriai laukiu atsakymų iš festivalių, kuriuose noriu savanoriauti (jau esu atrinkta į folklorinės muzikos Mėnuo Juodaragis), suplanuotos kelionės po Lietuvą (gal kas pasiūlys savo sofą man?), vakarų su draugais ir saulėtų dienų sode su šeima 
Tai mano strategija išvengti post-savanorystės depresijos, kuri užklumpa daugelį!
Nekantrauju ir jaudinuosi. Liko 2 savaitės.
Nuotraukose -mano gatvė. Antradienio naktį.
Comments are closed.