Ilgesingi žvilgsniai į paprastus dalykus: gatvę, pašto dėžutę (kiek daug jaudulio ji suteikė), kaimynų šuo, išsaugoti traukinių bilietai, jūroje skęstantį saulėtekį, važiavimą autobusu, pro langą matoma rausvą dangų (priežasties neišsiaiškinau, bet tik aš jį tokį matau), pastatai, kabinetai, kuriuose praleidau daugybę laiko, mylimiausia kepyklelė, kuri kalta dėl priaugto svorio…Bet gi jie ten kepa tai, kad burnoje tirpsta!
Žmonės… Seneliai, kurie savo šypsena, prisilietimais, gyvenimo istorijomis mane įkvėpė daugiau, nei kiti projektai.
Atodūsiai. Kai jau nebesulaikau klaidžiojančių ilgesingų minčių ir galiausiai garsiai atsidustu. Tai seka mano kolegų pikti žvilgsniai ir griežtas pasakymas “Tu tik nenorėk, kad mes pradėtume”. Ir jie nepradeda. Vis primena, kad liūdėti reikės penktadienį ryte, kai su visu bagažu išvyksiu į Paryžių. Tada verksime kartu, o dabar- linksminkimės. Ir sudarinėkime sąrašus “Ko nepasiilgsime”. Kažkodėl dabar tai labai sunku…
Išvykti buvo lengviau. Grįžti sunku kaip niekad.
9 mėnesiai suteikė įspūdžių daugiau, nei 19 metų Lietuvoje.
Bet toks jau tas gyvenimas. C’est la vie…
Comments are closed.