Viena iš tų, sunkiai aprašomų kelionių.
9 valandos autobuse tikrai veda iš proto. Tad atėjus laikui “nusipaišyti veidą” , patapau taip smarkiai dabar mėgstamu gyviu. Juk būtent dėl kiškių teoremos ir atrastos galimybės nuvykti į Varšuvą tik už 9 lt (būtinai pasinaudokite) patyriau tiek daug neužmirštamų įspūdžių.
O maniau, kad niekur nebevažiuosiu bent jau iki… kitų metų? Bet po visų mano pasakojimų apie turėtas keliones, mano ypatingosios draugės buvo įkvėptos lėkti bet kur, kad tik netradiciniu, couchsurfingo būdu. Ar jos liko patenkintos? Jos jau planuoja sekančias keliones. Ar tai aš jas įkvėpiau? Jos taip sako.
Pirmąją naktį mus hostino Bart, savo studentų bendrabutyje. Jis buvo įkalbėtas tai daryti, nes kitą rytą turėjo išlėkti į savo “eurotrip’ą”. Bei jis žinojo, kad bus sudėtinga pravesti tris merginas su miegmaišiais ir kuprinėmis pro budėtoją. Bet nieko nėra neįmanoma, kai lietuvaitė metė iššūkį “Kas geresni vodkos gerėjai: lenkai ar lietuvės?”. Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, kad ir jų degtinė yra geresnė, ir jie patys geria daug geriau ir daug daugiau nei mes.
Pirmas iškilęs klausimas atsikėlus po tos nakties buvo “Ką mes veikėm ežere?”. Vėliau išsiaiškinom, kad ten buvo išjungtas fontanas, o jie lyg magnetai mus traukia net ir Lietuvoje. Atvirai tariant, buvo labai, labai linksma, bet be jokių skaudžių padarinių naktis (tik mano bendrakeleivėms pagirios) .
Kitą dieną aplankėme vieną įspūdingiausių ir įdomiausių mano matytų pastatų – Kultūros ir mokslų rūmus. Vietiniai jo nemėgsta, bet mane žavi jo išskirtinumas. Stalinas norėdamas pabrėžti Sovietų sąjungos didingumą ir galingumą inicijavo jo statybas 1955 metais. Tuo metu tai buvo aukščiausias pastas Europoje ir vadinosi Juzefo Stalino kultūros ir mokslo rūmais. Nuo jo atsiveria miesto panorama.
Antrasis svetingasis lenkas Mateusz buvo ne toks “party animal”, tad išvydome kultūrinę Varšuvos pusę.Gražus senamiestis (nors mažesnis nei Vilniaus), didelį fontaną ir atsiklausėme nuostabios džiazo muzikos.
Sekančią dieną vėl turistavome senamiestyje bei Łazienkowski parką aplankėme. Povai, amfiteatras, voveraitė ir praeivius trikdančios fotosesijos mums skaidrino po truputėli besiniaukstančią dieną (o kokia liūtis buvo vakare!!!).
Vienas netikėčiausių, bet jausmingiausių įvykių buvo būtent šioje bažnyčioje. Sunku paaiškinti kodėl, bet įsitikinau, kad nesu ateistė. Kol bendrakeleivės po požemius slampinėjo, aš… verkdama dėkojau kažkam, kas nulėmė visus tuos nuostabius ir įdomius dalykus, kuriuos patyriau per pastaruosius metus.
Visos kelionės metu, dėl nepakankamo miego kiekio (man jau pora savaičių taip) mus traukdavo pagulėti visur, kur yra žolytės. Kartą gulėjome apsuptos pegasų.
Apie fontanų maniją papasakosiu vėliau, bet kai pamatėm šį, nusprendėm, kad jis netiks tam, ką planavome, nes daug vaizdo kamerų ir šalia stovi sargybiniai saugantys “amžinąją ugnį” pagerbiant nežinomus žuvusius kareivius… Po kokių 8 valandų nusprendėm, kad tiks.
Neaprašoma ir visiems neatpasakojama kelionė, bet svarbiausia, mano bendrakeleivės susirgo. Jos nebegali nekeliauti.
Comments are closed.