Stebėtojas labai taikliai pastebėjo apie mūsų santykius ir meilę vienai kitai. Kartais norisi užmušti vieną kitą, bet suprantam, kad viena be kitos gyventi negalėsime.
Antrasis mūsų hosteris man bus neužmirštamas, dėl dviejų ypač keistų jo savybių. Jis vardu- Benjaminas, bet mes jį vadinome… Stebėtoju. Alaus maniako Apynio-Andreaus butas skendėjo netvarkoje ir chaose, o Stebėtojo- preciziškoje tvarkoje. Lofto tipo butukas, kurio švarumas ir tvarkingumas man atrodė ypač neįprastai. Nepaisant to, kad jam kasdien būdavo po egzaminą ir turėdavo jiems ruoštis, jis visad būdavo su mumis. Mes kuičiamės/ ruošiamės į klubą/ dažomės – jis visad mus stebėdavo. Kai ruošiame su Tarė vakarienę, jis stovėjo mums už nugarų! O po vakarienės, kuri buvo stebėtinai skani (prisiminus su kokiais vargais buvo ruošiami ryžiai), išplovus indus, jis juos apžiūrėjo ir pasakė “Good”. WTF?! Toks jo elgesys buvo labai keistas ir nemalonus, bet paskutinį vakarą nuomonė apie jį pasikeitė į gerą. Nors jis ir toliau buvo labai tvarkingas ir stebėjo mus, bet jo dėmesingumas ir pastangos paruošti mums vegetarišką vakarienę (1,5 h malėsi virtuvėje, o man labai kietėjo jam taip pastovėti už nugaros, kaip kad jis mane nervino) sušvelnino pirmą įspūdį.
O ir prie vakarienės stalo šįkart nebuvo tokios mirtinos tylos, o atvirkščiai užsiplepėjome ilgiau nei reikėjo (tad pamiegojau prieš skrydį tik 1h). Nuo tokių vaikiškų temų kaip “Kodėl Twilight’as yra nesąmonė” (Indrė aršiai gynė savo nuomonę, nors vis dar turiu įtarimą, kad alus ją čia taip paveikė) iki tokių kaip tikėjimas, šeima, ateitis. Neįtikėtinai su tuo keistuoliu, kokiu jis man pasirodė iš pirmo žvilgsnio, radau labai daug panašumų, bet viena jo mintis man ypač įstrigo. Apie tai, kad įdomu ir kelia iššūkius tai, kas yra nauja. Po 10 metų keliauti nebebus tokio jaudulio, nes tai nebus kažkas, ko nėra jau padarė kiti ir kas tau sukeltų tiek jausmų, kiek pirmuosius kartus. Gąsdinanti, bet ir priverčianti susimąstyti mintis. Tai, kas dabar man atrodo gyvybiškai svarbiomis gyvenimo dalimis- savanorystė, visuomeninė veikla, kelionės- ilgainiui, gali tapti antraeilėmis. Nors, juk mes- žmonės, kurie turi polinkį neišvengiamai keistis, tad keičiasi ir mūsų norai.
Prisipažinsiu, kad keliaujant dažnai neišvengiu šėlimo vakarėliuose. Man tai patinka, o taip pat atrandu daugybę skirtumų, tarp tūsinimų skirtingose šalyse. Dar vienas būdas pažinti kultūrą, kad ir kaip paviršutiniškai tai skambėtų. Tad ir Bremene buvome nusprendusios bent vieną naktį paskirti tam. Hosteris buvo mus perspėjęs kad tas klubas “Stubu”, į kurį mes keliavome, nėra pats geriausias pasirinkimas, bet pirmadienio naktį klubų pasirinkimas yra menkas, tad pasirinkimo neturėjome. Stebėtojas taip pat mus nuteikė, kad nebus daug žmonių, nereik labai persipuošti ir tądien dalyje klubo bus moksleivių vakarėlis. Nepaisant visų perspėjimų, mes pasigražinusios iškeliavome tramvajumi į klubą, kad spėtume iki 23 h nemokamą įėjimą.
Jau visai šalia klubo, mano mylima, brangi draugė Indrė, prisiminė, kad nepasiėmė… ID kortelės! Aš vis dar dabar negaliu to suvokti. Kaip galima eiti į klubą ir nepasiimti asmens dokumento! O tuo labiau, būnant užsienyje visad nešiojiesi dokumentą su savimi. Aš net LT jį visad turiu! Ji sugebėjo jo nepasiimti net einant į klubą. Kas keisčiausia, mergina ji lyg ir protinga, bet Twilight žiūrėjimas turbūt jai smegenys suskystino 😀
Su didžiuliu noru ją užmušti, išlipome iš tramvajaus ir perėjome į kitą pusę, laukti grįžtančiojo atgal, kad pasiimtume jos ID kortelę. Sulaukė tramvajaus ( iki tol šaldama su paltuku ir rudeniniais bateliais kaip mantrą kartojau “Mama buvo teisi, mama buvo teisi” ) sumanėm, gal vis dėl to pasiteirausime vaikinuku, kurie turėjo su mumis susitikti klube (irgi atrasti per couchsurfingą), ar yra bent mažiausia galimybė ten patekti be dokumento. Jų atsakymas labai daug vilčių neteikė, kad jei jau nepateksime, tai keliausime į kokį kitą pubą.
Vėl išlipome iš tramvajaus ir vėl atgal link klubo. Priminimas sau ateičiai- tai kas, kad tikiu globaliniu atšilimu ir buvau truputėli piečiau nei Lietuva- eiti su bateliai į klubą, kai yra – 16 yra visiška kvailystė. Tokia, kad gangrenuojant pėdoms, išdidumas baigiasi ir kelio į klubą klausinėji kiekvieno, ties kiekvienu pasukimu. Netikėtai prie mūsų priėjo jaunuolių kompanija ir pradėjo kažką vokiškai burbėti. Paprašius persijungti į anglų kalbą, išaiškėjo,kad jie teiravosi ar tik ne į “Stubu” einame. Mums jie buvo kaip išsigelbėjimas! Pasirodo, jie ieškojo pilnamečių, kurie galėtų pasirašyt už nepilnamečius jų draugus. Tokios ten taisyklės, kad reik lydinčiojo suaugusiojo. Juk mums nėra gaila, sutikome! Prie klubo sutikome savus vaikinukus, kurie nors ir abejojo, kad mums pavyks įeiti be dokumento, bet sutarėm, kad jie palauks lauke, o vėliau jei mums pasiseks ateis, kadangi jie su antspaudais jau.
Pamatėme ilgą eilę su tokiu apsauginių postu, kokio gyvenime nesu mačiusi. Net vokietukai-moksleiviukai rodė savo asmens dokumentus, o mano brangi draugė Indrė, jokio gi dokumento neturėjo. Ką daryt? Nusprendėm rizikuoti ir bandyt sėkmę, kad ji praeitų su mano …studento pažymėjimu. Ironiška tai, kad ji praėjo sklandžiau pro visą apsauginių tuntą nei aš, su savo (!) ID kortelė, nes jiems buvo sunku patikėti, kad ten aš nuotraukoje. Stresuotos galiausiai patekome į klubą ir gaunam žinutę iš savo vaikinuku- OOpss… įėjote ne į tą klubo dalį. Patekote į išnuomotą moksleiviams sales. Įėjimas į kasdieninį klubą- už kampo. Mes ir įtarėme, kad kažkas ne taip, nes žmonių buvo daugybė, o merginos lyg į išleistuves išsipuošusios. Norėjosi nusišauti. Nusprendėm, kad tikrai nebandysime laimės su LSP darkart ir visgi jau užmokėjom už įėjimą. Nuotaikos pasikėlimui nukeliavome iškart prie baro. Ten irgi buvo linksma, nes kiekvienąkart nežinodavai ką gausi. Sakai “Three vodka” gauni apelsinų sulčių, prašai “Water” gauni degtinės. Kaip koks laimės šulinys.
Nepaisant tokios keistos vakaro pradžios, tame mažiukų vakarėlyje atsitūsinom kaip reikiant, nes muzika buvo neįtikėtinai gera. Beto, ne visi jau ten buvo tokie maži, nes vienam paaugliui gi butinai reik suaugusiojo.. Bet dėl to įžangos, šitą ėjimą į klubą prisiminsiu visam gyvenimui.
Kai keliauju bandau atrasti laiko tik pačiai sau. Švento Petro katedroje yra tylos kambarys. Ten praleidau valandėlę, kol bendrakeleivės suvenyrus pirkinėjo. Bandžiau “kontaktą” užmegzti. Vis bandau suvokti savo tikėjimą, kuo tikiu, kaip tikiu… Ir geriausiai tai sekasi apgalvoti arba laukuose, miškuose, ežeruose, kurie man simbolizuoja viršžmogišką galią, arba maldos namuose, šventose vietose, kuriose jaučiu žmonių vilčių, norų, padėkų sutelktą energiją. Užsimerkiu, įsiklausau į tylą ir pradedu dėkoti, svarstyti, klausinėt, kreiptis patarimo į… kažką, ko pati negaliu apibrėžti. Esu ne religinga, bet tikinti.
Kaip visad dėkojau už savo gyvenimą ir tai, kad suteikia tą jausmą “Kad kažkas ten aukštai mane stebi”. Už visas tas galimybes, kurias man parodo ir įstumia į glėbį. Bet šįkart prašiau, kad man padėtų atsirinkti. Jaučiuosi lyg mano kiškių teorema ir planai pradėjo trukdyti vieni kitiems. Norisi sekti paskui kiekvieną kiškį, griebti kiekvieną galimybę, bet mano glėbys jau pilnas ir bijau, kad priimdama dar kažkokią galimybę paleisiu visus kitus, jau sugaudytus kiškius. Bandau būti kuo tikslingesnė su visomis veiklomis, bet… Bus matyt, kaip seksis toliau.
Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir ši mane išmokė kažką naujo. Nuo gėrimų žaidimų iki suvokimo, kad ir kokie draugai tau yra brangūs, bet… bendrakeleiviai yra visai kitas dalykas. Taip pat, kad keliavimas keturiese- suteikia daug nepatogumų. Ir kad kelionėse neišvengiamai daugiausia išlaidų išeina ant tūsinimosi. Bei, kad keliauti žiemą- šalta 😀
Svarbiausia, kad keliavimas man kaip ir visad suteikė tą jausmą- kad išties gyveni 
Kad patirti, atrasti, išmokti gali visad ir dar daugybės dalykų aš nesu mačiusi ir patyrusi. O tam turiu tik net visą savo gyvenimo laiką, jei juo naudosiuos tikslingai.
Time to recharge my wallet. Laiko nėra daug, nes kita stotelė- Stokholmas, jau po šeštadienį.
Comments are closed.