Kartais man atrodo, kad būtų visai ne prošal, jei kas kelis metus per Lietuvą prariedėtų tankai ir pašaudytų į orą. Atrodo, kad tai įkvepia labiau mylėt savo šalį. Ar tikrai taip yra, negaliu užtikrintai pasakyt. Gimiau per vėlai. Nepamenu.
Legendos pasakoja, kad žmonės prieš tankus stojo. Ar nebijojo? Tikrai bijojo, bet tikėjimas, kad tai dėl kažko didelio ir svarbaus, buvo didesnis už baimę. Jie nežinojo, kad po dvidešimties metų iš šalies, dėl kurios kovojo, žmonės bėgs savo noru. Jie nenumanė, kad ateis laikas, kuomet tautiečiai sakys- “O prie ruso buvo geriau”.
Esu nepriklausomos Lietuvos vaikas. Tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Tik kartais sunku suprast, kada buvo padaryta klaida, kas atsitiko, kad patriotiškumas buvo įrašytas į “raudonąją knygą”. Variantų gausybė- privatizacija, “skraidanti žemė”, skubus ekonominės gerovės puoselėjimas pamiršus atkurti suardytus moralinius ryšius…
Augau kartu su Lietuva. Su šalimi, kuri turi daugybę sunkiai paaiškinamų dalykų (vamzdį vadinama menu prie Neries, amžinai statoma stadioną, valdovų rūmus, ketverių metų rinkiminę piliečių atmintį…). Nepaisant to, vis tiek ja tikiu.
Ji man mama, sesuo, mylimoji.
Jei šie asmenys suserga, ką tu darai? Aš bandau padėt pasveikti.
Comments are closed.