Štai tokia buvo pirmoji naktis ir ilgas rytas. Parsigavusios į Tamperę, dar bastėmės dvi valandas, nes Petri nebuvo namie. Tragiška savijauta ir oras nenuteikė turistavimui (tuo labiau, kad žemėlapis, kaip ir visi kiti mūsų daiktai, buvo ne su mumis). Plevenome po gatves kaip zombiai, kol galėjome grįžti pas hosterį namo. O jis… puikiai nusiteikęs, pagiriotas ir nustebęs, kodėl mes nakvojome tame kaime. Ilgai su juo bendraut neteko, nes išėjo baliavot tam, kad pagirios nekamuotų (apie 18 valandą). Mums paaiškino kaip nuvykt iki naujojo vakarėlio ir paliko mus vienas namie. Pagaliau nusiprausus, persirengus ir normaliai pavalgius, norėjosi tik vieno-miego. Bet juk ir Lietuvoje pamiegoti galime! Vieną kitą motyvuodamos ir prisižadėjusios, kad šiąnakt iš Tamperės jokiais būdais neišvyksime ir Petri nepamesime, iškeliavome į vakarėlį.
Radome vietą sklandžiai, hosteris net mus pasitiko (jau girtas…). Perspėjo mus, kad visi bus … be kelnių (toks dresskodas), bet mes galime su jomis likti. Įėjusios į butą, pasijautėm kaip saunoje, nes… ten buvo sauna, nuo kurios buvo labai karšta, o dalyviai (vėl nesuvokiama daugybė žmonių) pusnuogiai arba tiesiog tik su rankšluosčiais vaikščiojo visur. Kai kurie jau buvo matyti iš vakarykščio vakarėlio ir visiems Petri jau buvo papasakojęs, kaip jo svečiai (t.y mes) nakvojome kaime su kažkokiais vaikinais, kurių jis pats nepažįstą. Petri kambariokas bei jo draugai mums surašė savo telefonus, kad netyčia vėl į kokį kaimą neišvažiuotume nakvot. Hosteris vis siųsdavo savo draugelius mus linksminti, bendrauti ir vis prabėgom klausinėdavo kaip laikomės. Laikėmės puikiai, nes suomiai, kad ir kokie pakvaišę mums atrodė (vėl vaikinai vieni kitus grabinėjo), buvo labai draugiški ir šilti žmonės, su kuriais bendrauti labai įdomu.
Nujaučiu, kad taip atrodė mano veidas reaguojant į tai, kas vyksta aplink
Kaimynai pasiskundė dėl triukšmo, tad visi dalyviai pradėjo keliaut kas kur. Mes pasiryžome nepamesti Petri ir eiti kartu su juo. Išėjusios į šlapdribą, kartu su girta kompanija, kuri dainavo dainas, grojo armonikėle ir kartkartėmis surengdavo imtynes šlapiame sniege, patraukėm į nežinią. Ko klausdavome, kur mes keliaujame, niekas nežinojo. Galiausiai atsirado iš kažkur taksi, kuris visus mus nuvežė į centrą, visai netoli Petri namų.
Pasirodo, vienas iš kompanijoje esantis turi raktus, nuo kažkokios patalpos. Regis ten šventė jo draugeliai krepšininkai, bet vėliau patraukė kažkur kitur. Vieta buvo tikrai nebloga- biliardo stalas, daug erdvės, sūkurinė vonia (džiakuzi) ir panašiai. Keli vaikinai tik įėję tučtuojau nusirengė. Visiškai. Kartais prisidengdavo rankšluosčiu ar alaus skardine. Hmm… suomiškas atvirumas? Merginos suomės elgėsi normaliai ir nelakstę plikos. Atsisakėme nuogo Petri pasiūlymo mums keliaut kartu į džiakuzį, o geriau žaidėm biliardą (tiksliau mus suomiai mokė, nes esame beviltiškos).
Užsižaidus prie mūsų priėjo suomis Ville ir paklausė, ar nežinome kur yra Petri. Jau išsigandom “Negi vėl jį pametėm!”. Paskambinus jam išaiškėjo, kad jis išėjo namo. Ramiu balsu mums pasiūlė, grįžti bet kada ir patikino, kad atidarys lauko duris. Mes VĖL buvome pamestos. Bent jau šįkart buvome tik 10 minučių kelio nuo namų, tad susirinkome daiktus ir išėjome. Grįžome ir radome jį namie su merginomis. Jis toks atsipūtęs, mums užleido savo kambarį, o pats liko naktinėt su tomis merginomis svetainėje. Mes ir nuėjome miegot, džiaugdamosios, kad bent šįkart esame ten, kur ir planavome nakvot.
Comments are closed.