Gamarjoba!

Emigrantiška dalia, kurią patyriau savanoriaudama, suartino mane su beau-frère (svainiu). Sesuo juokėsi, kad būna laikotarpių, kuomet aš su jos vyru dažniau, nei ji pati susirašau. Dar prieš Kalėdas chat’indami nusprendėm, kad man reik atvykti į Gruziją. Pavasarį, kuomet ten bus atsikrausčiusi didžioji dalis mano šeimynykščių (mama, sesuo, sūnėnas, svainis) ir svarbiausia, kuomet turėtų būti įvykęs šeimos pagausėjimas (o taip, aš jau triguba teta!). Taip buvo nupirkti bilietai su sąlyga, kad niekam nesakysim, kad aš atvykstu. Tai bus staigmena, Velykinis siurprizas. Išlaikyti paslaptį mano šeimoje yra labai sudėtinga, bet…pavyko. Nors likus savaitei ir ieškodamas batų, kopinėjimui po kalnus netyčia fb leptelėjau apie gruziniškas lauktuvės. Vyriausioji sesuo (ta kuri LT), pranešė apie tai mamai (kuri Gruzijoje)… bet jos nesuprato, kas per planas rezgamas.

Tad iškeliavau link Kaukazo. Pastebėjau, kad  Airbaltic per 9 mėnesius pasiekė Ryanair ir Wizzair pavyzdžiu, tapdami žymiai griežtesni rankinio bagažo atžvilgiu. Sverti teko jį ne tik prie chekin‘o, bet ir prie vartų. Kišenės vėl buvo pilnos daiktų.

Kelionė Vilnius-Riga šįkart išsiskyrė. Lėktuvas buvo  pustuštis. Gretimose vietose sedėjo moteris apie 35-40 metų amažiaus. Jaučiau, kaip ji jaudinasi. Pakilimo metu jos rankos buvo sugniaužusios sėdynių atramas, visa išsitempusi ir giliai, giliai kvėpuojanti. Pakilus ir toliau liko neatsipalaidavus. Jaučiau nuo jos sklindančią baimę. Kadangi pati bandau įkvėpti žmones kalbinti nepažįstamuosius, tad mečiau visus savo žurnalus ir prislinkau prie jos: „Kaip jaučiatės?” Pasirodo,  ji  pirmąkart skrido. Vengdavo skrydžių sąmoningai. Bet didžiausias paradoksas tas, kad ji… dirba oro uoste. Ją iki lėktuvo lydėjo personalas drąsindamas ir ji įveikdama savo baimę pirmąkart  pakilo lėktuvu. Mačiau, kad išsikalbėjus jai palengvėjo, nes galėjo nukreipti savo mintis nuo to, ko bijo. O aš ją drąsinau ir giriau už baimės įveikimą. Nusileidus pasveikinau su pirmuoju skrydžiu, o ji padėkojo už tai, kad užkalbinau, nes tai išties buvo labai malonu.

Rygoje pakeičiau lėktuvus. Pirmą kartą pastebėjau, kad nėra 13 vietų eilės jame. Prietarai esti visur.

Paryčiais oro uoste sutikta svainio, tyliai įslinkau į namus, kuriuose manęs nesitikėjo sulaukt. Užsistačiau žadintuvą ir numigus porą valandų įsliuogiau į kambarį, kuriame ant lovos atradau sesę ir  mamą su sūnėnais. Sesuo krūptelėjo, mama prarado amą, o trimetis sūnėnas greičiausiai sureagavo – “O, Justė atvažiavo!”. Staigmena išties pavyko!

Gruziniška duona- Puri, su nuostabiu įpakavimu- laikraščio skiaute.

Gruzijoje esu jau antrąjį kartą, bet prieš dvejus metus aš dar nekeliavau taip, kaip tai darau dabar. Juokinga, kad tada nei karto nebuvau išėjus į gatvę vieną- visur su šeima, vežiojama ir saugoma. Dabar aš taip jau nebegaliu ir nenoriu. Džiaugiuosi, kad galėsiu pabūt su šeima, mažaisiais sūnėnais. Taip pat tikrai planuoju kelis kartus pasiklysti Tbilisyje, atrasti ne turistines vietas, užslėptus kiemus, sutikti ir bendrauti su kuo daugiau vietinių žmonių, sakyti kuo daugiau “taip”, peržengti įsivaizduojamas ribas, bijoti, bet drįsti ir taip patirti kuo daugiau nuotykių.

Gamarjoba, Sakartvelo!

 YouTube Preview Image

Facebook comments: