Kidnapping, Georgian style

 https://fbcdn-sphotos-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/550334_3362240893911_1205734072_32671434_843559980_n.jpg

(netoli Stalino gimtinės Gorio)

“- Tau galvą nupjaus!”

“- Tave ras negyvą kalnuose”

“- Tave pagrobs”

“Įkvepiančios” prognozės skambėjo iš žmonių, kurie žinojo, apie mano  planuojamą nuotykį Gruzijoje. Logiškai mąstant, taip… tai buvo rizikinga. Prieš mėnesį Couchsurfing’o svetainėje paskelbiau  žinutę, kad ieškau tranzavimo partnerio. Atsiliepė vaikinas vardu Vashe. Su juo internetu pabendravusi, dieną prieš kelionę susitikusi, kartu su jo dviem draugeliais Tako ir Sandro pasiėmusi miegmaišius, palapines, ištranzavau pažinti Gruziją. Ar jaudinaus? Tikrai taip.  Turėjau suvaldyti tą proto dalį, kuri konstatavo, kad išties darau rizikingą dalyką, visiškai pasikliaudama trimis nepažįstamaisiais. Padėjo tikėjimas įgimtu žmonių gerumu. Mamai ir seseriai buvo pateikta kitokia kelionės versija, kad galėtų ramiai miegot naktimis, kol aš blaškysiuosi su trimis gruzinais. Svainis, pasižymintis šaltu protu ir mokėjimu saugoti paslaptis, žinojo keliones detales tam, kad jei kas atsitiktų, žinotų, kur ir kas mane pagrobė.

Susikrovusi savo mantą ant pečių antradienio vėlią popietę išėjau į vietinį universitetą, kuriame planavau susitikti su bendrakeleiviais ir tuomet išjudėt į kelią. Eidama link, jaučiau kaip mano širdis vis stipriau plaka. Jaudinausi, lyg prieš pirmą egzaminą ir kartojau savo maldą/mantrą, tikėdamasi, kad ji bus išgirsta. Norėjau, kad ši mano rizikinga kvailystė man dar kart patvirtins, kad gera yra gyventi pagal “Kiškių teoremą” ir ten aukštai, išties kažkas mane stebi.

https://fbcdn-sphotos-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/525630_3362353776733_1205734072_32671593_946575837_n.jpg

(Kutaisis)

Susitinku su savo “pagrobėjais”- Vashe ir Tako. Pastarasis anglų kalba ne bum bum, o pirmasis -vidutiniškai, bet vėliau prisijungęs Sandro kalba be problemų, tad ploju katučiu. Nusistebėję mano kuprinės dydžio kuklumu, o aš jų bagažo gausumu (vėliau  supratau, kiek naudingų dalykų jie turėjo ant pečių) nuėjom apsipirkti  maisto. Vegetarizmas didelių nepatogumų nekėlė, nes tarp mūsų buvo pasninkaujantis. Į pasiūlymą, ar pasiimam gruziniškos degtinės, atsisakiau juokdamasi- “Aš keliauju su trimis nepažįstamais vaikinais velnią žino kur… Jei darydama šį sprendimą nebuvau viso proto, tai bent kelionės metu jo būsiu”. Aš jiems nuo pat pradžių pasakiau, kad mano draugai dėl manęs bijo ir mano, kad nesveika tai darydama ir  tokios jų mintys yra visai logiškos. Pasigavom taxi ir iškeliavome į Tbilisio miesto galą iš kurios planavome pradėt tranzuot.

Gruziniškas “vas-ki-hop” nulėmė, kad Sandro su Tako turi pirmumo teisę stabdyt mašinas, bet pirmasis laimikis sutalpino mus visus. Deja mašina pavažiavusi apie 10 kilometrų pradėjo “buksuoti” ir galiausiai… užgeso. Išties, nieko gero nežadantis ženklas kelionės pradžioje. Šiaip ne taip užvedęs mašiną vairuotojas mus dar pavėžėjo kelis kilometrus, kur bandėme susitranzuot naują mašiną. Laukt ilgai neteko- sustojo prekių furgonėlis. Vaikinai džentelmeniškai siūlė sėstis ant vienintelės sėdynės šalia vairuotojo, bet aš geriau pasirinkau keliavimą su Tako ir Sandro tamsiame furgonėlio gale ant ryžių maišų, tarp visų prekių.  Mus pamėtėjo iki Stalino gimtinės Gorio, nuo kurios vėl pradėjome gaudyti mašinas.

https://fbcdn-sphotos-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/548539_3366190912659_1205734072_32674970_1153978828_n.jpg

(Kaubojus gruzinas)

Šalia mūsų vis stodavo mašinos, bet ne mus paimt, o dėl ten vykstančių kažkokių kasinėjimų. Pasirodo, vieni iš jų, kaip tik keliauja į Batumi, kuris ir buvo mūsų tikslas. Kadangi Vashe su jais susitarė, tad kartu su juo išriedėjome į kelią, o draugams palinkėjome sėkmės kuo  greičiau sulaukiant jų pajūryje.  Tie du “naujieji” gruzinai, kurie mus paėmė, mokėjo anglų kalbą, tad visai smagu buvo pakalbėt. Kai jie suprato, kokiomis aplinkybėmis aš keliauju… “You are brave“. Kelias  pasirodė ilgokas (tbilisis-batumis apie 400km), bet man lietuvei, nepratusiai prie viršukalnių vaizdo, jis nebuvo šįkart toks nuobodus.  Jau sutemus, dar užsukom į  prie jūros esantį kotedžą, kuris priklausė vairuotojui. Man buvo pažadėta didelė nuolaida, jei atvyksiu ateityje ten su savo draugais. Gruziniškas verslumas!

Jau vėlų vakarą pasiekėm Batumį, kuris švytėjo visomis spalvomis. Mūsų draugai, turėjo atvykt tik po poros valandų, tad nuėjome prie Juodosios jūros, kurią būtent tokią pirmąkart gyvenime ir pamačiau- juodą (juk naktis). Pasėdėję ant akmenuoto pajūrio, nuėjome į parkelį, kur lūkuriavome savo bendrakeleivių. Nuvargusi svajojau apie tai, kaip bus gera pamiegot. Naivuolė. Naktis buvo labai ilga…

Facebook comments: