(ieškant vietos kur statyt palapinę Batumyje…)
Laukdami bendrakeleivių, kuriems kelionė tranzuojat nebuvo tokia sėkminga ir sklandi, nusprendėm pasistatyt palapinę. Jau bebaigiant, prie mūsų prisistatė du parko apsauginiai, kurie nurodė mums kraustytis kur nors kitur. Kaip tik sulaukėm Sandro ir Tako, tad pasiėmę beveik pastatytą palapinę, nužingsniavome ieškot naujos vietos nakvynei. Kelyje dar pamėginome pastabdyti eismą, bandydami surežisuoti naują Abbey road kadro versiją. Tie vaikinai, geros muzikos gerbėjai, ypač Vashe, tad visos kelionės metu skambėjo Beatles, Pink Floyd ir kitos nemirtingos grupės…
Buvo nuspręsta nakvoti mažame skverelyje, priešais Batumio universitetą. Jau jaučiau, kaip pradedu šalti, bet dar vyliausi, kad persirengus pasidarys šilčiau. Šalia fontano išsivirę arbatos (štai kodėl jų kuprinės buvo tokios didelės: palapinės, indai, puodai, dujinė viryklė…) ir pasistatę dar vieną palapinę pasiryžom miegot. Vashe su Tako į didesnę, kiaurą palapinę, aš su Sandro į mažesnę, kuri turėjo būt šiltesnė. Buvo nežmoniškai šalta. Pasiskolintas miegmaišis pasirodė išties netinkamas tokioms kelionėms. Gruzinas matydamas mane tiesiog drebančią iš šalčio, mane rengė savo termo-drabužiais ir miegmaišiu apklojo. Pavyko numigt 30 minučių. Prieš 6 tiesiog pasidaviau ir supratau- nemiegosiu. Mano “sugulovas” irgi pasidavė, suvokęs, kad aš sušilt nesugebėsiu. Neslėpsiu, kad visi kiti ketinimai nulemti vyriškumo ir gruziniško temperamento buvo netik greit ir griežtai nuraminti, bet ir supratingai priimti iš jo pusės. Išlindę iš palapinės, nuėjom į netoliese esantį viešbutį, kur pamėginau tapti kažkuo panašiu į žmogų.
Vashe ir Tako vis dar miegojo, kai mes jau buvome ne tik pagaminę pusryčius, bet ir pavalgę, tad išjudėjome pasiblaškyt po Batumi. Nuostabus miestas. Visiškai kitoks nei Tbilisi: gaivesnis, mėlynesnis, šviesesnis, labiau vakarietiškas..
Pameditavom prie Juodosios jūros, kuri diena žydra, žydra ir grįžome prie palapinių, kur mūsų bendrakeleiviai jau buvo pabudę ir diskutavo su dviem policininkais. Šie mums žadėjo baudą už nakvojimą Batumio bulvare. Tikrai nesuprantu, kaip mes tos baudos išvengėm, nes kelionės kompanionai, išties nelabai mandagiai su jais šnekėjo. Susikrovę savo mantą, patraukėm pasivaikščiot po Batumį link saulėto paplūdimio. Miego trūkumas, jūros ošimas, šiluma lėmė, kad nusnūdau prieš saulę, o man daug nereik, kad įdegčiau ir vaikščiočiau raudona nosimi. Sandro net drįso įšokti į jūrą ir išdidžiai sukandus dantis vaidint, kad nešalta. Nesuviliojo… Vaikinai prisimynė apie mano draugų spėliones, kad busiu pagrobta. Perspėjo, kad dar tik kelionės pradžia, tad neatsipalaiduočiau, o patys pradėjo svarstyti kokios išpirkos reikalaus: vizų į Europos Sąjungą ar 15 larių.
(aš, Kaukazo kalnai ir Vashe’s koja)
Pasideginę, pasimaudę, o kas pagaliau saldžiai nusnūdę, pasigavom mikruškę ir nuvažiavome į Batumio Botaniko sodą, kuris buvusioje Sovietų sąjugoje buvo pats didžiausias (visgi 111 hektarų ir daugiau nei 2000 rūšių augalų). Kadangi Sandro- biologas ir pažįsta to parko direktorių, turėjome du profesionalius gidus. Tiek apie medžius, krūmus ir gėlytes gyvenime neteko girdėt. Kelionės pradžioje išties buvo įdomu, vėliau juokinga (“pažiūrėk, kokia didelė magnolija”), vėliau tiesiog užkniso. Na, bet parkas išties įspūdingas ir vertas aplankymo.
Planavome keliauti į Ozurgetį, kur savanoriauja mano pažįstama lietuvaitė. Vaikinai abejojo dėl galimybės ten greit ir sklandžiai nutranzuot… Jiems bediskutuojant iš gretimo kiemo išgirdome šūktelint kažkokią bobutę, kad nuo Kobuleti miestuko veža traukinYs už 50 tetrių (75ct-2h kelio). Nusprendėm ten tranzuot.
(Tako tranzuoja)
Tako ir Sandro vis dar turėjo pirmumo teisę tranzuot, tad aš vėl gulėjo palei kelią prieš saulę, kol vaikinai bandė pasigaut mašiną. Jiems nesisekė, tad nusprendė pailsėt ir parūkyt prisėdę po palme. Kadangi troškau greičiau keliaut, nusprendžiau išnaudot jų poilsio akimirką ir pakelt nykštį į viršų. Sustojo iškart. Lyčių lygybės tranzavime išties nėra. Pamojom bendrakeleiviams ir sėdom su Vashe į seną, gerą Ladą.
Kobuleti pasiekėm greit ir iškart nuėjome į traukinių stotį, kurioje paaiškėjo, kad traukinys už poros valandų. Neužilgo prie mūsų prisijungė likę bendrakeleiviai. Vaikinai nusprendė, kad nuo šiol aš stabdysiu mašinas visiems. Pirma sustabdyta- vaikinų porai, antra- mano porai. Paskambinus lietuvaitei paaiškėjo, kad ji užimta, tad sunkiai pavyks susitikti. Kadangi tik dėl jos ten planavome vykti į Ozurgeti buvo nuspręsta keisti planus ir vykti į Kutaisį, antrąjį pagal dydį Gruzijos miestą. Kaip ir planavome, pirmiausia sustabdžiau mašiną vieniems, vėliau sau. Abi mašinos keliavo ne tiesiai link mūsų tikslo, tad teko dar kart stabdyt. Nors pirmesnė iškeliavo vaikinų pora, bet Kutaisį mums teko jų laukt daugiau nei dvi valandas.
Šįkart su Sandro susiradome parkelį ir ten sėdint ant suoliuko ir snūduriuojant, prie manęs priėjo trimetis vaikas ir … palietė mano kelią. Kai aš sujudėjau, vaikas net krūptelėjo ir šūktelėdamas pabėgo pas šalimais esantį tėtį. Jis pamanė, kad aš… skulptūra.
Belaukiant bendrakeleivių, kurie po kiekvieno skambučio vis sakė, kad jie jau tuoj, tuoj atvyks, pradėjome ruošti vakarienę- spageti. Svarstėm, ar gausime Nobelį ar Šnobelį už tai, kad išvirsime spageti dar neužvirus vandeniui…
Ryt tikiuos pabaigt surašyt visus savo atsiminimus, bet dabar turiu jau ruoštis į skrydį atgal į Lietuvą… o ten, laukia sunki diena (jokio miego, 3 susitikimai, pažymų JAV ambasadai gaudymas institute, 1 seminaras, 1 vyno gėrimo ritualas…) Geros buvo atostogos 
Comments are closed.