Išgyvenau nepartrenkta pamišusio gruzino, beveik sušalus negyvai palapinėse, priaugus kelis atostoginius kilogramus, nuo skanaus gruziniško ir mamos maisto… Išgyvenau ir grįžau į pavasarėjantį Vilnių, kuris mane priėmė aistringai ir vėl bėgioju nuo vieno susirinkimo/renginio/paskaitos prie kito, planuoju kiekvieną dieną vėl su beprotišku tikslumu… C’est ma vie! Bet pagaunu save vis mintimis nuklajojant links Kaukazo. Gerai ten buvo.
- Pirmąkart tranzavau ne Lietuvoje. Manau, kad jau greit galėsiu pasakyt, kad prisijaukinau šį keliavimo būdą.
- Bijojau, bet išdrįsau veltis į visišką avantiūrą keliauti su trimis nepažįstamais gruzinais po jų šalį.
- Įdegiau.
- Sušlapau fontane.
- Mačiau daug karvių: ant kelio, traukinio bėgių, šalia palapinės…
- Dar kartą įsitikinau, kad išties, kažkas ten aukštai mane stebi ir saugo.
- Perskaičius savo dviejų metų senumo įspūdžius apie praėjusią kelionę į Gruziją supratau, kaip kitaip aš keliavau seniau. Viskas tuomet atrodė taip…necivilizuota, taip nešvaru, taip…kaip neturi būt. O šios kelionės metu, aš mėgavausi tuo, į viską žiūrėdama kitaip. Didelis tas pasaulis ir jame negali būt visur vienodai
- Atsibuvau su šeima. Prisiminiau, kokie ypatingi jie. Buvau jau atpratusi nuo to jų ypatingumo. Nieko keisto, iš kur aš tokia… nestandartinė, jei su tokiais užaugau 😀
- Pasikalbėjau su mama. Apie tai, kaip gyvenu. Sakė, kad nors ne visada pritaria, kad aš taip blaškyčiausi/bastyčiausi, bet supranta, kaip svarbu, kad aš pati daryčiau sprendimus ir, kad tai mano laikas. Gera tai žinot.
Išvažiavau su mintimis, kad dar noriu ten grįžt. Paklaidžiot vėl po nepažįstamas vietas, po kalnus…Tik reik išmokt miegot palapinėse, nes kol kas situacija prasta.
Comments are closed.