Virš Atlanto. 11:36 (GTM -6)
100 dienų Amerikos žemėje manęs laukia, nes negaliu sėdėti vietoje ir negaudyti kiškių- progų savo gyvenime.
Šįkart ši kelionė nėra perpildyta lūkesčiais, kaip kad buvo su Prancūzija. Visgi tik trys mėnesiai. Ir kalbą šįkart moku!Ir neišvengiamai laikas bus labiau užimtas, nes dirbti motyvuoja pinigai, kuriuos teko investuoti į šį savo išbandymą. Brangiausias (materialiai) iššūkis mano gyvenime. Tačiau mano taupi prigimtis tam ruošėsi nuo 16 metų, kuomet taupiau visas savo įplaukas. Buvo labai skausminga judinti tas nejudinamas santaupas žiemą. Investicija? Rudenį pažiūrėsime ar vertėjo.
Trumpai drūtai, lūkesčiai:
• Materialus: negrįžti minuse. Maksimalus: grįžti į pliusą ir sugebėt kažkaip pakeliaut.
• Dvasinis: atrasti harmoniją savyje. Išspręsti prieštaravimus ir visus išsiderinimus mano asmenybėje.
• Fizinis nepriaugti svorio (sako, kad ten net vanduo kaloringas…)
• Kiškinis: padaryti kelis punktus iš savo didžiojo gyvenimo tikslų ir iššūkių plano.
• Esminis: turėti išskirtinė vasarą, kurios būtų neįmanoma pamiršt.
Neatrodo neįgyvendinama…
Sėdžiu lėktuve ir tokia keista ramybė manyje. Gal čia atbukimas nuo kelionių? Duok Dieve, kad klysčiau. Tikriausiai, kad tai transportas, o ypač lėktuvai manęs nebejaudina. Oro uostai, registravimaisi, muitinės… Man tai tapo rutina. Keista, nes nerimauti išties turėčiau, juk keliauju į Didįjį Obuolį, kuriame turėsiu praleisti naktį, o vis dar nežinau kur… Bet tikiu, kad kažkaip viskas bus gerai ir atrasiu gerų žmonių. Naivu ir avantiūristiška? Žudantis derinys, bet jis į mane įaugęs, nes labai pasitikiu Pasauliu ir tais, kurie aukštai mane stebi ir myli.
Broadway avenue, Manhattan, New York 18:00
Leidžiantis žemyn jau pajaučiau tą jaudulį, kuris, jei būtų galėjęs kalbėti, būtų sakęs “Vėl kvailystę darai! Taigi pasiklysi, nežinai, kaip kur važiuoti. NETURI KUR NAKVOT. Neturi veikiančio telefono. Ir svarbiausia, neturi jokio kompaniono, kaip kiti lietuviai keliaujantys poromis, grupelėmis, o tu sugalvojai “pasisunkinti” gyvenimą ir pirmą kartą gyvenime keliauji į Ameriką visiškai viena”
Sutikti lietuviai išties tuo stebėjosi. Mergina, viena ir tokia keistai atsipalaidavusi. Jų nuostaba ir abejojančios akys privertė mane pradėti nerimauti, ar išties ne per daug aš avantiūristiškai? Palikau lietuvius, nes nusprendžiau iki centro keliauti vietinių transportu, o ne keleiviams specialiais autobusais. Rizikinga, nes žinojau tik kelis stotelių pavadinimus ir viskas. Bet aš nebūčiau aš, jei kelis kartus paklaidžiojus, pasiklausinėjus kas iš kur važiuoja, pasiekčiau Manhattaną už 18$ kaip kiti darė, o ne už 3,5$ kaip galiausiai padariau aš.
Pirmiausias įspūdis- “Nėra kuo kvėpuot”. Tvankuma (prieš lietų), mašinų ir velniai žino ko smarvė. Pasiekus Broadway avenue, prasidėjo lietus. Toks šiltas, šiltas ir neskanus (aš pastoviai mėgstu LT gaudyti lietaus lašus, nes jie tokie saldūs…). Žmonės išsibėgiojo, kas kur į pastoges, viskas atrodė sulėtėjusiai. Bet tik pasibaigus lietui, vėl greitis, žmonių gausybė, kad pradedi manyti, kad gal eini ne į tą pusę, nes minia eina tiesiai į tave. Geltoni taksi, lyg skruzdėlės visur lekioja. Jaučiuosi tokia maža, išsižiojusi ir išplėtusi akis, matanti tokį didžiulį miestą, tokį greitį ir dinamiškumą.
Susirandu makdą, nes juk vis dar neturiu kur nakvoti. Sąžiningai siuntinėjant užklausimus nakvynei vietos neatradau. Beviltiškumo pagauta Kopenhagos oro uoste 7h(!) laukiant lėktuvo, parašiau į Paskutines minutes grupę, tikėdamasi, kad gal kas nors atsilieps… Po 8 valandų, atsidariusi savo paštą, sustingau. Ten buvo 12 nakvynės pasiūlymų, su pasiėmimais iš oro uosto, atskirais kambariais ir panašiai. Greita profiliu peržiūra parodė, kad išties normalūs žmonės (vaikinai…) rašo. Niekaip negalėjau suvokti, kodėl prieš tai negalėjau susirasti vietos. Taip pat parašė vieną mergina, kurios pasiūlymu ir pasinaudojau, nes neturėdama telefono (pasirodo bangos nesutampa kažkokios…) galėjau tiesiai pas ją žygiuoti… Nors ir kiti vaikinai man adresus siuntė, tad būsiu nuoširdi- labai retai pasiseka rasti hosterę merginą, tad negalėjau praleisti tokios progos užtikrintai ir saugiai pernakvoti. Visgi jau buvo praėjusios 24 valandos nuo pabudimo, o transporte juk aš negaliu užmigti.
Lėtai vaikščiodama po temstantį Manhattano centrą negalėjau atsistebėti. Empire state building, Time Square, dangoraižių dvynių vieta… Keistas jausmas, kad esu ten.
Klaidžioju, ieškau, kur mano bus nakvynė. Skaičiukai atitinka, bet niekaip negalėjau patikėti, kad tikrai ten. Už kampo Time Square, o aš stoviu prieš prabangių apartamentų daugiaaukščio su durininkų priekyje. Pasirodo ten. Hosterė Tania, kuri pamačius mano “pagalbos šauksmą grupėje” nusprendė mane išgelbėti nuo vaikinų hosterių (teko jai susidurti, kad visko būna), gyvena nerealioje vietoje. Aš vis jos atsiprašinėjau, kad esu tokia bloga “surferė”, atvykusi tik pernakavot ir ryte keliausianti toliau, bet ji buvo supraitinga, nes jai irpačiai kartais taip tekdavo “surfinti”. Pagaliau po 28 valandų keliavimo, judėjimo ir laukimų aš atsiguliau ir akimirksniu lūžau.
Comments are closed.