Dėl visų kondicionierių, šaltų kolų ir buvusio sesijinio išsekimo, pasigavau peršalimą, tad teko laisvas dienas sėdėti kambaryje ir gydytis patikrintu metodu- daug, DAUG arbatos ir aštraus maisto. Bet kaip minėjau, vis dėlto teko išvažiuoti iš miško susitvarkyti socialinės apsaugos numeriuką. Išvažiavus į didesnį miestą, išgyvenusi darbdavių šopinimasi ir jų garėjimusi Walmart parduotuve, stebėdama tą keistą miestų, miestukų, kelių erdvumą, grįžau labai keistos būsenos. Viskas man atrodo taip nuobodu, dirbtina. Tačiau tas dirbtinumas išties yra jų tikrovė, su didelėmis mašinomis, namais, parduotuvėmis, reklamomis… Jausmas lyg stebėčiau kažkokį neįdomų filmą apie amerikiečių kasdienybę.
Grįžus į mišką jaučiuos geriau. Gamta, ji visur tikra, visur įkvepianti ir nuraminanti. Tačiau mano organizmas išgyvena net ne laiko zonos pokyčius, o ramybę ir sėslumą. Kam skundžiuosi, kad nuobodu, tie kaip susitaria, liepia mėgautis tuo. Pažinti save, medituoti, būti gamtoje ir ilsėtis. Džiaugtis, kad galiu ramiai gyvent. O man baisu. Baisu, kad gyvenimas lekia, kad kažką pražiopsosiu besigilindama į save.
Nors logiškai mąstant, man tikrai reik poilsio ir nustot galvoje planuoti viską, dėlioti punktelius į įsivaizduojamą kalendorių ir tiesiog bent trumpam pasinerti į paprasčiausią egzistavimą, o ne gyvenimą.
Bandau. Braidau per upelį, šokinėju per akmenis, kabarojuosi į šlaitus. Susiradusi visiškai ramią vietą bandau save išgirsti. Bet tas triukšmas galvoje… Turiu daug laiko galiausiai jį nutildyti.
Comments are closed.