Įkvepiu. Pasižiūriu žemyn. Baisu. Tai visai nedidelis atstumas, bet baimė priverčia galvoje aidėti šauksmą “NE, NE, NEDARYK! Pavojinga. Rizikinga. Tu nemoki plaukt…!!!”
Bandau suskaičiuoti žingsnius. Nuspręsti, kuria koja atsispirti, kuria pradėti judėti šlaito link ir tada… šokti. Krioklio gausmas šalia nustelbia apačioje esančių Kelly ir Maily šūktelėjimus, kad gal geriau man to nereik daryt. Bet aš žinau, kad aš to noriu. Aš žinau, kad galiu. Nebegalvoju. Greit sukalbu savo maldą/mantrą, žengiu tris stiprius žingsnius ir pradedu kristi…
arba
…pakeliu nykštį.
Skaičiuoju metrus artėdama iš šalutinio kelio link pagrindinio. Matau pravažiuojančias mašinas. Bandau sudėlioti galvoje viską, ką perskaičiau per tris dienas: istorijas, patarimus, rimtus perspėjimus ir atkalbinėjimus… Vis save drąsinu, kad žmonių prigimtis yra gera. Kad aš gyvenu pagal tikrąsias Pasaulio ir Gyvenimo taisykles, tad mane saugo, kažkas ten aukštai. Kad aš tai dariau jau daugybę kartų ir viskas buvo gerai. Susirandu gerą stabdymui vietą. Matau, artėjančias mašinas. Pakeliu nykštį…
Išneriu šypsodamasi ir šūkaudama iš džiaugsmo, kad nugalėjau baimę. Kad galiu nušokti nuo olos ir plaukti sraunioje upėje. Kad galiu tranzuoti ir net Amerikoje, kurioje tranzavimas jau seniai nėra kaip Keruako knygoje. Kad sutinku gerų žmonių (15min laukimas į vieną pusę, atgal 1min laukimo). Kad jaučiu, kad gyvenu.
32.Nušokti nuo olos
49.Išsimaudyti po kriokliu
54.Nebeskęsti, kai nebejaučiu dugno ir šalia esančios pagalbos
Comments are closed.