Kartais galvoju, kad nereikėjo skaityti visų tų knygų, kurios manyje pagimdė norą ištrūkti iš gerai pažįstamos vietos į nežinomybę. Tam, kad patirčiau tai, ką patyrė visi tie herojai. Kad jausčiausi tokia ypatinga, kaip ir jie. Nebūčiau pradėjusi keliauti. Tranzuoti, blaškytis po miškus, pasitikėti nepažįstamųjų gerumu. Nesvajočiau apie keliones aplink pasaulį, apie miegojimą po žvaigždėmis, apie Kelią ir gyvenimą jame, apie žmones, kuriuos sutiksiu. Jausčiausi laiminga ir patenkinta aikčiodama nusipirkusi naują Zaros suknelę (bei daugybę kitų nereikalingų skudurų), o ne įkopusi į kalną ir giedrą dieną stebėdama horizontą nuklotą nesibaigiančiais miškais. Svajočiau apie gerai apmokamą darbą, mašiną, prabangų butą, pastovius apsilankymus grožio salone ir prekybos centruose, o ne apie gerus žygeivio batus, šiltą miegmaišį ir vandens gurkšnį, nes pasiėmiau jo per mažai tokiai karštai dienai.
Tikėčiau, kad pinigai suka pasaulį. Kad be jų, nieko negali padaryti. Daiktai- mano vertės įrodymas. Kuo jų daugiau, tuo vertingesnis esu žmogus. Neabejočiau, kad negalima kalbėtis su nežįstamaisiais, pasitikėti jais. Didžiuočiausi, kad esu laisva. Laisvės iliuzija su mokesčiai, visuomenės standartais, taisyklėmis, rėmais.. Bet laisva. Nes nežinočiau, kad atsisakius bereikalingo komforto, atgauni laisvę. Kad daugybė žmonių išdrįso tapti laisvi.
Nereikėtų bandyti valandų valandas, daugybę kartų pasakoti visas tas istorijas, visus tuos nuotykius. Tiesiog kai kas yra neatpasakojama. Vidurį žiemos būti apsnigtuose laukuose laukiant pakeleivingos mašinos. Aplink tave visiška tyla. Net šalimais esančios autostrados ūžimas skęsta pusnyse ir šaltyje. Eiti dešimtis kilometrų iki senovinės viduramžių pilies ar iki didžiulio krioklio. Būti užmigdytai Juodosios jūros ošimo ant paplūdimio akmenų, Kaukazo kalnų horizonte… To neatpasakosi, nes tai jausmas, o ne žodžiai.
Jei nebūčiau viso to pradėjusi… Mama turėtų dukrą šalia. Nesibastančią po pasaulį, ramiai besimokančią kokią buhalteriją, kas savaitgalį grįžtančią namo ir, kurios gyvenimas ir kalbos suktus apie kitus, nes pati sau ji tiesiog neįdomi. Draugai neturėtų bandyti suprast visus mano pokyčius, kurie neišvengiamai įvykstą kelyje. Dėl sutiktų žmonių, iššūkių, įkvėpimų. Draugai nesikeistų, nes manyje nebūtų jokių pasikeitimų.
Nesijausčiausi įkalinta, įstrigusi, kai reikia grįžti į standartinį gyvenimą. Atgal į baimės ir svetimumo pilną visuomenę. Tiesiog gyvenčiau taip, kaip gyvena dauguma kitų. Nemąstyčiau. Negalvočiau. Neabejočiau.
Bet taip galvoju tik akimirką. Toks gyvenimas ne man. Verta jaustis nepatogiai visuomenėje, kad galėčiau būti knyga, kuria aš pati norėčiau perskaityti ir dabar nekantriai laukčiau tęsinio.
Comments are closed.