Seku ir gaudau kiškius
- Mane ir toliau stebina amerikiečių simuliacijos lygis. Velykos ir Kalėdos viduryje vasaros. Kodėl? Nes vaikams tai patinka ir jie privers savo tėvus ateiti į teminius pusryčius ir taip leisti pinigus. Jokios dvasios, tik Eastern Bunny ir Santa Claus (su kurio vis paflirtuodavau, nes labai žavus vyriškis) veikėjai, kaip dekoracijos turinčios galią paveikti vaikus.
- Oficialiai paskelbta, kad aš darau blogą įtaką žmonėms. Kinai nuvykę į gretimą miestą ir pražioplinę autobusą atgal, nusprendė grįžti atgal stabdydami mašinas. Pirmą kartą gyvenime tranzavo ir sėkmingai grįžo atgal. Šaunuoliai! Boso šeima persigandus, kad mano pavyzdys darosi sektinas… Man juokinga, kai jiems prieš nosį pavyzdžiai, visiškai neigiantys jų standartinį ir saugų pasaulėlį.
- Iš nuobodulio pradėjau piešti ir tai tapo neoficialių piešimo klubu. Vaikai turi kažkokią keistą aistrą man. Jie mane myli. Tad taip jau atsitiko, kad pradėjusi viena piešti terasoje susiradau mažųjų pasekėjų grupę, kurie laukia mano piešimo užsiėmimų kiekvieną vakarą…
- Jau buvau beprarandanti viltį, kad nerasiu bendraminčių. Kitokių žmonių. Matančių pasaulį kitaip. Gyvenančių jame ne pagal visuomenės normas. Galinčių mane nustebinti. Netikėtai juos atradau. Kraštutiniai pavyzdžiai, bet man tai tik kelią dar didesnį smalsumą ir trauką jiems. Iš esmės visą vasarą praleidžią miške, išties stovyklaudami, o ne simuliuodami tai, kaip tai daro mano campground’o klientai. Jokios nelaisvės nuo mobilaus telefono, kompiuterio, interneto… Kai kurie ignoruoja ir batus 😀 O jų istorijos… jose visko. Tai žmonės, su kuriais kiekvieno iš mūsų tėvai tikisi, kad nesusidėsime. Bet taip įdomu… Aš jaučiuosi lyg laimėjusi loterijoje, pasirinkusi teisingą skaičių… Aš atspėjau, kuris žmogus, man gali parodyti kitokią Amerikos pusę. Ji vardu Leisi.
- Paprastas pasivaikščiojimas mišku palei upę baigėsi tuo, kad sutikau kolegės Leisi vaikiną Džeimsą su draugu Eriku. Perbridom per upę, nutranzavome į šalimais esantį miestuką, nušokome nuo tilto į užtvanką
(31. Nušokti nuo tilto). Po kokių 10 metų dalyvavau žvejyboje ir mačiau, kaip pagavo didelę žuvį, kurią tiesiog vėliau paleido (niekaip nesuprato, kaip aš galiu būti vegetarė, kur dingo mano medžiotojos instinktas!). Klausiausi jų istorijų, bandžiau suvokti, kaip jie mato pasaulį, apie ką svajoją, ko trokšta… Esu sutikusi tik kelis žmones, kurie turi tą talentą, greitai perprasti kitus ir užduotį ypač gerus klausimus. Viena vertus Džeimsas sugebėjo užduoti išties gruzinančių klausimų, kurių pati vengiu ir drįso daryti išvadas apie mano gyvenimą, nors mane pažinojo kokias 5h. Tai ir pykdė, bet kartu padėjo savi-refleksijai. Tad dabar ir bandau sau atsakyti, nuo ko gi aš bėgu…
– Kaip tu gali taip ramiai jaustis kambaryje su visiškai nepažįstamais žmonėmis?
– Aš pripratusi prie to. Pastaruosius dvejus mano gyvenimo metus būtent nepažįstamieji pripildė mano gyvenimą įspūdžiais ir tikėjimu žmonėmis.
- Kaip smarkiai skiriasi tie du pasaulėliai, tarp kurių esu? Lake Placid (pagrindinis miestas šalia) yra vadinamas Lake Plastic. Jie mato tą patį dirbtinumą, kurį įžvelgiu ir aš. Jaučiu, kad bus įdomu…nes jau įdomu 😀
Comments are closed.